Logos. 9-ieji metai (1929), nr. 2

—

| Ephemeris Philasophica ThsologicS5> =Philosophicae
. „Facultatis in Universitate Lituana.

"LOGOS

"FILOSOFIJOS LAIKRAŠTIS |

2
REDAOUOJA a 2
Prai. Pe Dožaais:

"T

„a 1 IX metai; 2 Nr.

= 2--

S kdka Lietdvos Universiteto Teologija“
> Ž Iosaljos: Eakūlteto As skyrius.

Turinys— Sommaire.

R a š kauska 5 M. Platono. Fedonas, Vertimas. su paaiškinimais.

ebaigta)
>hėdos dė Platon. Traduetion cormmentče. -
(a suivre) - ar EA as 3144

Mania M. de; O, Pr. Literatūros mokslas i 223
„La science de“ Yhistoire littėrairė > > "2 = -+ -145—153

Eretas S, Į, Literaturos nagrinėjimo metodai |
„tes mėthodes. seientitigues" de T'histoire Iiftėrairo --154—160

| Dovydaitis Pr. Dvėjos- sukaktuvės Europos dvasios istorijoj“
V S 2 Deux annivėrsaires dans P-histoire de la pariščė,> 5
. a 2 europėenne: LS ai 6165

„Rei nys, M, Iš- nusikaltimo ir teismo psichologijos | 2
| , La psychologie criminelle et jūdiciaire -- > = = 160—174
“Iš naujausios literaturos“ | : 2

OUsagES mas iai MA UL

„EOGO0S

žp Ža a nis 2 2 Filosofijos. iaikraštis:

—

ž “Jau eina 9-sius metus.“
=. „Leidžia Lietuvos Universiteto Teologijos-Filosotijos Fakuliėto

, „Filosofijos skyrius,
ki žigi išėjo ir. galima gauti:

1921/22 m. dvejos kriygos, kaina 10 litų.

1923: m. vienėrios knygos — „10,
ASA A „1924 m. 'dvejos knygos | AB 2
T i A 95 p dvėjos knygos 1“ 715 a
K 71926 m. trėjos knygos 902
„1927 m. dvejos knygos 1023
1928 m. dvejos knygos 2125 2
1929 m, dvėjos knygos + A5735

“Visas „Logos“ siikrautas 4
El Kazimiero „Draugijos Centriniame Knygyne Kaune.

ė *

o T : "p - —
1 T k

Platono
Fedonas.

Išvertė Prof. M. Račkauskas, Kaunas.

a I. Echekratas. Ar pats, Fedonai, buvai su Sokratu tą dieną, kai jis

išgėrė kalėjime nuodus, ar būsi iš ko kito girdėjęs?

Fedonas. Pats, Echekratai.

E

58 E.
„ Taip, apie tai mums pasakojo. Ir, žinoma, stebėjomės, kad teismo

i)

Ius!

Tad kokias gi kalbas kalbėjo lėtos vyras prieš mirdamas? Kaip jis
mirė? Su mielu noru paklausyčiau. Juk dabar ničniekas iš ilijun-
tiečių ! neatvyksta į Atėnus, iš Atėnų irgi seniai jau nebuvo svečio,
kurs galėtų mums apie visa tai tiksliai papasakoti. Mes viena
težinome: Sokratas išgėrė nuodų ir mirė; apie kitką niekas nieko
neturėjo pasakyti.

Vadinas, ir apie teismo bylą nieko nežinote, kaip ji ėjo?

sprendimas buvo jau seniai paskelbtas, o Sokratas, matyt, mirė daug
vėliau*. Kas gi tai buvo, Fedonai?

„ Pasitaikė jam, Echekratai, viena netikėta aplinkybė: juk iš vakaro

prieš paskelbiant sprendimą buvo vainikuojamas 3 laivas, kurį kasmet
atėniečiai siunčia į Dėlo salą.

„ O kas gi tai per laivas?
„ Tai yra tas pats laivas, kaip pasakoja atėniečiai, kuriuo kitados Te-

zėjas nusivežė į Kretą septynius jaunikaičius su septyniomis mer-
ginomis, ir išgelbėjo juos ir pats išsigelbėjo. Taigi tada, kaip pa-
sakoja, atėniečiai pasižadėjo Apollonui 4, — jei Tezėjas su jaunuoliais
išsigelbės, — kasmet siųsti į Dėlo salą šventą pasiuntinybę, kurią
jie iš tikrųju visados siųsdavo ir dabar dar kasmet nuo to laiko
dievui pagerbti siunčia. Taigi, pradėjus ruošti aną pasiuntinybę, —
yra Atėnuose toks paprotys, — valstybė pasilieka tyra, ir nė viena
mirties bausmė negali būti įvykdyta tol, kol laivas nuvyks į Dėlo
salą ir grįš atgal. Tai kartais užtrunka ilgesnį laiką, ypač jei ke-
liaujančiuosius pagauna priešingi vėjai. Sventos pasiuntinybės pradžia
laikomas tas akimirksnis, kada Apollono šventėjas ima vainikuoti
laivo galą. Tatai ir atsitiko, kaip sakau, vakarykščiui prieš paskel-
biant sprendimą. Dėl to Sokratui ir teko taip ilgai kalėti nuo nu-
teisimo iki mirties.

„Ką gi tad žinai, Fedonai, apie pačią mirtį? Kas buvo kalbėta, kas

daryta? Kas iš artimųjų buvo prie lėtos vyro? Ar gal valdžia >
neleido būti, ir jis mirė draugų paliktas?

„Visai ne, Buvo draugų, ir net gana daug.
„ Pasistenk gi papasakoti apie tai kuo tiksliau, jei neturi dabar kokio

skubays darbo.

F. Ne, atspėju bent ir pamėginsių jums papasakoti. Juk ir prisi-
minti Sokratą, — ar pačiam apie jį pasakojant, ar iš kito girdint, —
man bent visados yra labai malonu.

Logos 1929, 8.

114

£.

e F.

59

Z0 E AH

d1ll

60

mmm mm

M. Račkauskas: Platono Fedonas

Bet iš tiesų, Fedonai, ir mes kiti, kurie ketiname klausytis, esame
tokio pat nusistatymo. Todėl pasistenk, kiek galėdamas, visa iš-
dėstyti kuo smulkiausiai.

Taigi, būdamas pas jį, aš bent jaučiausi kažkaip ypatingai. Juk
gailėsčio dėl to, kad esu prie artimo žmogaus mirties, nejaučiau,
nes vyras atrodė man labai laimingas, Echekratai, — ir iš išvaizdos
ir iš kalbos: taip drąsiai ir kilniai baigė gyvenimą. Man atrodė, kad,
eidamas į Hadą, jis eina tenai ne be dievo valios, bet kad
ir ten nuvykęs bus laimingas, kaip niekuomet niekas kitas. Todėl
tad į mano sielą ir nesiskverbė joks gailėsčio jausmas, kuris, aišku,
turėtų atsirasti, matant tokį liūdną reginį. Tačiau nejaučiau vėl ir
to malonumo, kurį paprastai mes patyrdavome per filosofijos pašne-
kesius. Ir nors mūsų kalbos ir tada lietė filosofiją, bet manyje
pakilo kažkoks tiesiog nepaprastas jausmas: tai buvo mano iki šiol
nepatirtas džiaugsmo ir liūdėsio junginys, kuris gimdavo manyje
kaskart prisiminus, kad Sokratas turės netrukus mirti. Ir visi ten
buvę beveik taip pat buvome nusiteikę — čia juokėmės, čia verkėme,
o vienas iš mūsų, Apollodoras, ir ypatingai. Tu, be abejonės,
pažįsti tą žmogų ir žinai jo būdą?

„Kur čia nežinosi.
„ Sis tad ypatingai taip buvo nusiteikęs, tačiau ir aš pats buvau susi-

jaudinęs, ir visi kiti.

„Bet kas ten buvo daugiau, Fedonai? )
„ Taigi iš vietinių gyventojų buvo minėtas Apollodoras, Kritobulas ir

jo tėvas Kritonas; be to, Hermogenas, Epigenas, Eschinas, Antistenas.
Buvo dar peanietis -Ktėsippas, Meneksenas ir kai kurie kiti atėniečiai;
Platonas gi, manau, sirguliavo “,

„ O svetimųjų, ar buvo ten kas?
„ Taigi, tėbietis Simmijas, Kebėtas ir Fedonidas; Oo iš Megaros —

Euklidas ir Terpsijonas 7.
O dar? Aristippas ir Kleombrotas buvo? Š
Ne. Jie, sako, buvę tada Eginoje ?.

„ Ar buvo dar kas nors?

Man rodosi, kad tai visi, kas ten buvo.

„Ir kas toliau? Kokios, sakai, buvo kalbos?

Aš tau mėginsiu viską išdėstyti nuo pradžios. Juk jau ir prieš tai
visuomet, kiekvieną dieną, buvom įpratę lankytis pas Sokratą, ir aš.
ir kiti, susirinkdami kas rytą į teismo rūmus, kuriuose byla ėjo, nes
jie buvo netoli nuo kalėjimo. Taigi su kits kitu kalbėdamiesi laukda-
vome, kol bus atidarytas kalėjimas, o atsidarydavo nelabai anksti. Ir
kai atsidarydavo, sueidavome pas Sokratą, kur ir išbūdavome su
juo ilgą laiką. Taigi ir tada buvome labai anksti susirinkę, nes iš
vakaro prieš tą dieną, išėję iš kalėjimo, sužinojome, kad laivas iš
Dėlo salos bus atėjęs; todėl kits kitam pasižadėjome kuo anksčiau-
siai susirinkti į priprastą vietą. Ir susirinkome. Išėjo vartininkas,
kurs mus paprastai įleisdavo, ir pasakė palaukti, bet toli neiti, kol
jis pats pašauks. „Nes Vienuolika“?,, tarė jis, „nuima Sokratui gran-
dinius ir praneša jam, kad šią, būtent, dieną turės mirti“. Kiek
sugaišęs, grįžo ir pakvietė mus įeiti. Įėję, randame Sokratą tik ką

d

61

M. Račkauskas: Platono Fedonas 115

atraišiotą, o Ksantippą !? — pažįsti juk — sėdinčią šalia su sūneliu
ant rankų. Pamačiusi mus, Ksantippa ėmė aimanuoti ir ką ten kal-
bėti, ką paprastai moters kalba nelaimėje, kad: „Paskutinį kartą,
Sokratai, kalbės dabar su tavim prieteliai ir tu su jais“. O Sokratas,
pažvelgęs į Kritoną, tarė: „Kritonai, tenuveda ją kas nors namo“.
Tuojau keletas Kritono žmonių !! nuvedė ją klykiančią ir draskan-
čiąsi.. Sokratas gi, atsisėdęs ant guolio, sulenkė koją ir kasėsi ranka.
Besikasydamas, kalbėjo: „Kaip keista, vyrai, atrodo tai, ką žmonės
vadina malonumu; kaip nepaprastai tatai yra surišta su tuo, kas
atrodo priešinga, būtent, su nemalonumu: šiuodu jausmai vien-
kart nenori žmogui atsirasti, bet jeigu kas gaudo vieną iš jų ir su-
čiumpa, beveik visados yra verčiamas pagauti ir antrą, nes juodu
yra lyg iš vienos viršūnės nusvyrę. Ir aš manau“, kalbėjo jis toliau,
„jei tai būtų pastebėjąs Aisopas, būtų sukūręs tokią pasakėčią,
kad dievas, norėdamas sutaikinti šiuodu kovojančiu jausmu ir
negalėdamas, ėmė ir surišo jų viršūnes į viena. Ir todėl, kam viena
pasitaiko, paskui ateina ir antra. Taip, berods, ir su manimi: nuo
grandinių buvo kojai skaudu, o dabar, rodos, darosi malonu“.

„ O Kebėtas, pertraukęs jo kalbą, tarė: „Prisiekiu Diju, Sokratai, gerai

padarei, priminęs man šitą dalyką. Juk jau pirmiau kai kas manęs
klausinėjo, o Evėnas!ž ir visai neseniai, apie eilėraščius, kuriuos
sukūrei, sueiliojęs Aisopo pasakėčias, ir apie himną Apollonui 13;
pirma niekados nieko nekūręs, kai tik čion atėjai, ką galvodamas
sukūrei šiuos dalykus? Taigi, jei tau kiek rūpi, kad turėčiau ką atsa-
kyti Evėnui, kai jis vėl manęs paklaus, — o aš gerai žinau, kad
paklaus, — pasakyk, ką reikia atsakyti“. „Nagi, Kebėtai“, tarė Sokra-
tas, „pasakyk jam visą teisybę, kad sukūriau visa tai nei su juo
pačiu nenorėdamas varžytis, nei su jo poezijos kūriniais: juk žino-
jau, kad tai būtų nelengvas dalykas; bet kiiriau, norėdamas atspėti,
ką reiškia kai kurie mano sapnai, ir atlikdamas savo pareigą, jei
iš tikrųjų jie dažnai kvietė mane imtis šitos poezijos. O tai buvo
kažkaip šitaip: mano praeity dažnai mane lankydavo vienas ir tas
pats regėjimąs, rodydamasis įvairiu laiku ir įvairiais pavidalais, bet
kalbėdamas vis tą pat: Sokratai, sakė jis, pasišvęsk Mūzų menui ir
lavinkis jame. Maniau, kad jis pataria ir skatina mane užsiimti tuo,
kuo ir pirma užsiimdavau, ir kaip atsitinka einantiems lenkty-
nių bėgikams, kad juos ragina, taip ir aš maniau, kad mano
sapnas ragina mane veikti tai, ką jau buvau veikęs, būtent,
tarnauti Mūzų menui, aukščiausiajam mokslui — filosofijai, ku-
ria ir užsiimdavau. Bet dabar, nuteisimui įvykus, o dievo šventei
sutrukdžius mano mirtį, atrodė reikalinga, —- jei iš tikrųjų dažnai
mano sapnuotas sapnas kvietė užsiimti paprastesniu menu, —
nesipriešinti jam, bet vykdyti. Juk mažiau pavojinga pasitraukti iš
šio pasaulio, pirma apsivaliųs eilių kūryba, kaip pataria sapnas.
Tokiu būdu, pirmiausia sukūriau himną pagerbti tam dievui, kuriam
dabartiniu laiku buvo aukojama. Pagerbęs dievą, pamaniau, kad
poetas, jei jis nori būti tikru poetu, turi kurti ne paprastus eilėra-
ščius, bet pasakėčias; tačiau, pats nesijausdamas pasakėčių kūrėjas,

116

d

VI.

62

M. Račkauskas: Platono Fedonas

sueiliojau žinomas man Aisopo pasakėčias, kurias turėjau po ranka,
ir būtent tas iš jų, kurias pirmąsias atsiminiau.

„ Vadinas, Kebėtai, taip ir pasakyk Evėnui; be to, pasveikink jį ir pa-

linkėk, jei jis sveikai galvoja, sekti paskui mane. O aš, rodos, išeinu
iš jūsų tarpo šiandieną, nes taip įsako atėniečiai“. Tada Simmijas
paklausė: „Kaip, Sokratai, suprasti tai, ką patari Evėnui? Aš tai jau
dažnai susitikdavau su juo ir, išeidamas iš to, ką apie jį žinau, drąsiai
galiu pasakyti, kad jis gera valia jokiu būdu nepaseks tavo patarimu“.
— Kaip? — paklausė Sokratas, — argi Evėnas ne filosofas?

— Man bent rodosi, — atsakė Simmijas.

— Tada ir Evėnas ir kiekvienas kitas, kas tinkamai užsiima filosofija,
panorės sekti mano patarimu. Jis, galimas daiktas, pats nenusižudys,
nes, filosofų galva, tat neleistina.

Sakydamas šiuos žodžius, Sokratas nuleido kojas nuo guolio ant
žemės ir, taip jau sėdėdamas, kalbėjo toliau iki galo.

Taigi Kebėtas paklausė jo:

— Kaip tat sakai, Sokratai, — nusižudyti neleistina, o tuo tarpu
filosofas geidžiąs sekti mirštantį?

— Ką gi, Kebėtai, ar nesate girdėję — tu ir Simmijas — apie tokius
dalykus iš Filolajo *, kai buvote jo mokiniais?

— Bent nieko aiškaus, Sokratai.

— Gi ir aš, pagaliau, kalbu apie tai tik nugirdęs. Tačiau, ką girdėjau,
nepavydėdamas jums papasakosiu. Juk vėl, žmogui, besirengiančiam
keltis tenai, labiausiai, gal būt, ir tinka svarstyti ir kalbėti apie aną
kelionę, kokią ją mes vaizduojamės. Kas gi kita galima būtų daryti
per tą laiką, iki saulei nusileidžiant?

— Taigi kuo, galiausiai, pasiremiant, Sokratai, sakoma, kad pačiam
sau negalima atimti gyvybės? Aš bent apie tai, apie ką dabar kiausei,
esu girdėjęs iš Filolajo jau „tada, kada jis pas mus gyveno; girdėjau
ir iš kitų, kad taip elgtis nedera. Bet nieko tikro apie tai niekados
iš nieko nesu girdėjęs.

— O reikia tik panorėti, — tarė Sokratas, — tada, gal būt, netru-
kus ir išgirsi. Tačiau, galimas daiktas, tau atrodys keista, kad iš
visų kitų tvirtinimų vien tik šitas yra nekintamas, ir kad šiuo atveju
žmogui niekuomet neatsitinka taip, kaip jam atsitinka kituose daly-
kuose, būtent, kad tam tikrais atvejais kai kuriems žmonėms geriau
mirti, negu gyventi. O kam geriau mirti, tai, gali būti, tau pasiro-
dys keista, kad tokiems žmonėms nedera sau šitą gerumą padaryti,
bet jiems reikia laukti kokio kito geradario?

Nusišypsojęs, Kebėtas savo tarme !5 prabilo:

—- Tai žino vienas Dijas.

— Žinoma, tokia mintis, — pastebėjo Sokratas, — gali pasirodyti
nesąmone. - Tuo tarpu joje, galimas daiktas, yra paslėptą bent tam
tikra prasmė. Todėl tat. anie žodžiai, kurie dėl to sakomi paslaptin-
gam moksle '6, būtent, kad mes, žmonės, gyvename lyg sargyboje,
iš kurios negalima pačiam savęs atleisti ar pabėgti, atrodo man
kažkaip kilnūs ir nelengvai suvokiami. Bet štai kas bent rodosi man
teisingai sakoma, Kebėtai: dievai rūpinasi mumis, ir mes, žmonės,
esame viena iš dievų nuosavybių. Ar tau nesirodo taip?

c

VII.

d

63

VIII.

M. Račkauskas: Platono Fedonas 117

— Man bent taip, — pasakė Kebėtas.

— Dabar, — kalbėjo toliau Sokratas, — įei kas iš tavo vergų nu-
sižudytų, tau nepareiškus, kad nori jo mirties, ar tu nepyktumei ir,
jei kiek galėtum jį nubausti, ar nenubaustumei?

— Žinoma, — atsakė Kebėtas.

— Taigi, galimas daiktas, ne be pagrindo bus išvada, kad atimti
sau gyvybę galima tik tada, kai dievas pasiųs kokį neišvengiamą
likimą, kaip kad dabar man atsitinba.

— Taip tai taip, — tarė Kebėtas, — bet tai, ką tu ką tik sakei,
būtent, kad filosofai mielai turi trokšti mirties, atrodo man kažkaip
keista, Sokratai, jeigu, kaip dabar pripažinome, tiesa tai, kad dievas
rūpinasi mumis, ir kad mes esame jo nuosavybė. Juk būtų negudru,
jei patys išmintingieji žmonės nejaustų pykčio, pasitraukdami iš
tokios tarnybos, kurioje jiems vadovauja geriausi iš esančių vadovu
— dievai. Juk nemano bent tokie žmonės, kad, tapę laisvi, patys
įstengs kaip nors geriau savimi pasirūpinti. Be abejonės, tiktai ne-
išmintingas žmogus galėtų manyti taip: kad reikia bėgti nuo savo
šeimininko. Ir neįstengdamas suprasti, kad nėra ko bėgti nuo gėrio,
kad priešingai, verčiau su juo pasilikti, — toks žmogus, negalvoda-
mas, tikriausiai pabėgs. Bet turįs proto visada stengsis pasilikti su
tuo, kas geriau. Tokiu būdu, Sokratai, man rodosi teisinga tai, kas
yra priešinga tam, kas mūsų dabar nusakyta: išmintingiesiems mir-
štant dera liūdėti, kvailiems — džiaugtis.

Tai išklausęs, Sokratas buvo (bent man taip atrodė) patenkintas
Kebėto išvedžiojimais ir, pažvelgęs į mus, tarė:

— Kebėtas visam kam ieško pagrindo ir iš karto nesutinka su tuo, ką
kas pasakytų.

— Betgi Sokratai, — prabilo Simmijas, — man ir pačiam rodosi,
kad Kebėtas vis dėlto šį tą pasako. Ko gi, galiausiai, siekdami, tikrai
išmintingi žmonės turi bėgti nuo vaidovų, geresnių, negu jie patys,
ir be gailėsčio su jais skirtis? Ir man rodosi, kad Kebėto kalba
nukreipta prieš tave, nes taip lengvai pameti ir mus ir dievus —
geruosius valdovus, kokius ir pats juos pripažįsti.

— Teisingai kalbate, — tarė Sokratas. — Manau, sakote taip) norė-
dami priversti mane teisintis, kaip teisme.

— Tikrai taip, — pritarė Simmijas.

— Nagi, tarė Sokratas, — pasistengsiu gintis nuo jūsų įtikinamiau,
negu nuo teisėjų. Iš tiesų, jei aš, Simmijau ir Kebėtai, nemanyčiau
eiti pas kitus dievus, išmintingus ir gerus, o paskui ir pas mirusius
žmones, geresnius už čionykščius, būčiau neteisingas, neliūdėdamas
prieš mirtį. Bet dabar, gerai žinokite, kad tikiuosi nueiti pas gerus
žmones; tačiau griežtai to netvirtinčiau. Bet kad eisiu pas dievus,
tikrai gerus valdovus, — šitai, būkite tikri, tvirtinsiu, jei, žinoma,
galima ką tvirtinti tokiuose dalykuose. Stai kodėl nejaučiu paprasto
tokiais atvejais gailėsčio; priešingai, tikrai tikiu, kad mirusiems šis
tas esti teikiama, ir, bent sulig senovės padavimu, kažkas daug ge-
resnio geriems, negu blogiems.

118

64

M. Račkauskas: Platono Fedonas

— Kaip gi, Sokratai, — paklausė Simmijas, — nejaugi nori palikti
mus, nusinešdamas verčiau su savim tokį nusistatymą, negu pasida-
lindamas su mumis? Juk man bent iš tikrųjų atrodo, kad šis gėris
yra mums su tavim bendras. Kartu tai bus tavo apsiginimas, jei
mus įtikinsi esant teisinga, ką kalbi.

— Pasistengsiu, — atsakė Sokratas. — Tačiau pirmiau pažiūrėkime,
ką seniai jau, kaip man rodos, nori pasakyti Kritonas.

— Ką gi kita, Sokratai, — atsiliepė Kritonas, jei ne tai, ką man jau
seniai kartoja anas žmogus, kurs turės tau atnešti nuodus, būtent:
reikia pasakyti tau, kad kuo mažiausiai kalbėtum. Jis sako, kad tie,
kurie daugiau kalba, įsikarščiuoja, o to visai neturi būti prieš nuo-
dus priimant; kitaip, to nesilaikantiems tenką kai kada priimti nuodus
du ir net tris sykius.

— Tegu sau sako, — tarė Sokratas, — tik teprirengia savo gėralo
dviem ir, jei bus reikalo, trims sykiams.

-— Aš beveik kaip ir nujaučiau tavo atsakymą, — tarė Kritonas, —
bet jis nuolat mane užkabinėja.

— Nepaisyk jo, — pasakė Sokratas. — Dabar noriu jums, mano
teisėjams, patiekti pasiaiškinimą, kodėl man atrodo paprasta, kad
žmogus, gyvenęs rimtai, užsiimdavęs filosofija, paliktų narsus mirčiai
artinantis ir tvirtai tikėtų, kad po mirties tenai jam skirtas aukščiausias
gėris. Kodėl tai bus būtent taip, pasistengsiu jums, Simmijau ir
Kebėtai, išaiškinti.

„ Juk kiti žmonės, matyti, nepastebi, kad tikrai atsidavę filosofijai už-

siima vien tik tuo, kaip reikia tinkamai mirti!“ Taigi, jei tai tiesa,
keista, žinoma, būtų per visą gyvenimą tiktai to trokštant, kai mirtis
ateina, liūdėti dėl to, ko seniai siekei ir kam buvai atsidavęs.
Simmijas, nusijuokęs, tarė:

— Prisiekiu Diju, Sokratai, aš dabar visai bent nebuvau linkęs juoktis,
bet tu mane privertei. Manau, jog daug kas, tai išgirdęs, pamanytų,
kad apie filosofus pasakyta labai gerai, o mūsų piliečiai ypač su-
tiktų su tuo, kad filosofai tikrai yra ištroškę mirties, ir kad jie bent
supranta filosofus esant mirties vertus.

— Ir jie pasakytų teisybę, Simmijau, nekalbant apie tai, ar jiems tat
aišku. Iš tikrųjų, jie nežino, kodėl tikri filosofai trokšta mirties,
kodėl ir kokios, būtent, mirties jie verti. Bet palikime juos, — baigė
Sokratas, —- ir pasikalbėkime apie mus pačius. Ar mes pasakome
ką, tardami žodį: mirtis?

— Žinoma, — paskubėjo atsakyti Simmijas.

— Ar mirtis nėra tik sielos atsiskyrimas nuo kūno? Ir ar mirties
esmė ne ta, kad kūnas, persiskyręs su siela, esti pats savaime, ir
siela, atsiskyrusi nuo kūno, pati savaime? Ar ne tatai tik bus mirtis?
— Taip, būtėnt tatai, — atsakė Simmijas. -

— Taigi, pagalvok, gerasai, bene bus ir tavo nuomonė tokia pat,
kaip ir mano. Manau, kad tokiu būdu mes geriau suprasime, ką
svarstome. Ar tu manai, kad filosofui dera rūpintis vadinamaisiais
malonumais, pavyzdžiui: gerai pavalgyti, gerai išgerti?

— Visų mažiausiai, Sokratai, — atsakė Simmijas.

— O meilės malonumais?

M. Račkauskas: Platono Fedonas 119

— Jokiu būdu ne,

— Na, o kitus kūno rūpesčius, ar filosofai, tavo galva, laiko svar-
biais? Pavyzdžiui, įsigyti ypatingus drabužius, apavą ir kitus kūno
papuošalus, — kaip manai, ar visa tai vertina filosofas, ar laiko
perniek, kol koks būtinas reikalas privers jį tuos dalykus pavartoti?
— Man rodos, — atsakė Simmijas, — tikras bent filosofas visa tai
turėtų niekinti.

—- Iš vis, ar tau nesirodo, — paklausė Sokratas, — kad filosofo
dėmesys nėra nukreiptas į kūną, bet kiek galima nutolęs nuo jo ir
kreipiamas į sielą?

“— Man bent, taip.

65

-- Taigi, ar neaiškėja, kad filosofas visuose tokiuose dalykuose,
kiek galėdamas, išvaduoja sielą nuo bendravimo su kūnu daugiau,
negu kiti žmonės?

— Tur būt taip.

— O daugumai žmonių, Simmijau, rodosi, kad ir gyventi neverta,
nesinaudojant ir neturint visų minėtųjų dalykų, kad žmogus, nė kiek
nesirūpinąs kūno malonumais, tik merdi.

— Iš tikrųjų, sakai visai teisingai.

+ — Okaip dėl paties pažinimo įgijimo? Jei kas pavartoja kūną, kaip prie-

monę pažinimui įgyti, ar kūnas — kliūtis, ar ne. Aš, pavyzdžiui,
taip suprantu: ar regėjimas ir girdėjimas teikia kiek tikrumo žmonėms,
ar gal tą pat ir poetai visuomet mums tvirtina !8, kad nieko nei
matome tikrai, nei girdime? Tačiau, jei jau šitie pojūčių organai nėra
visiškai neklaidingi, juo mažiau neklaidingi kiti: juk jie visi yra kiek
silpnesni už anuos. Ar nesutinki?

— Visiškai sutinku, — atsakė Simmijas.

— Taigi, — kalbėjo toliau Sokratas, — kada siela pagauna tiesą?
Juk kai ji stengiasi ką nors ištirti kūno padedama, tada, aišku, ji
yra kūno klaidinama.

— Tiesą sakai.

— Vadinas, jei kokiu kitu būdu, tai ar ne mąstymo keliu paaiškėja
jai šis tas iš pasaulio daiktų?

—- Taip.

— Gi siela kažkaip geriausiai bent mąsto tada, kada jei nekliudo
nė vienas iš pojūčių ar jausmų — nei girdėjimas, nei regėjimas,
nei nuliūdimas, nei koks džiaugsmas, bet kai ji daugiausia susitelkia
savyje, visiškai atsisakydama nuo kūno ir, kiek tai jai galima, ne-
bendraudama ir neliesdama jo, siekia esmės?

— Taip yra.

— Taigi ar tuomet filosofo siela visiškai nepaniekina kino, ar ne-
vengia jo, stengdamasi pati savimi tapti?

— Tur būt taip.

— O kas toliau, Simmijau? Ar sakome teisingumą esant iš esmės
ką nors, ar nieką?

— Prisiekiu Diju, ką nors.

— Ar vadiname kitą ką grožiu ir gėriu?

— Kaip gi ne.

120

66

67

M. Račkauskas: Platono Fedonas

— Taigi jau esi matęs kada nors ką tokio savo akimis?

— Niekados, — atsakė Simmijas.

— Ar pagavai ką panašaus kuriuo nors kitu savo pojūčių organu?
Kalbu apie visas šios rūšies sąvokas, kaip, pavyzdžiui, apie didumą,
sveikatą, jėgą ir, vienu žodžiu, apie visų kitų dalykų esmę, kas yra
savaime kiekviena tų esmių? Ar tikriausi jų pagrindai patyriami kūnui
padedant, ar tai įvyksta tokiu būdu: kas iš mūsų bus pasiryžęs
daugiausia ir įdėmiausiai galvoti apie esmę, kurią nori ištirti, tas
labiausiai prisiartina prie kiekvienos esmės supratimo?

— Visiškai taip.

— Vadinasi, tokiu atveju tas elgtųsi tiksliausiai, kurs kuo daugiau-
sia siektų kiekvienos tokios esmės pažinimo vien tik savo mintimi,
nesinaudodamas mąstymui regėjimu ir nekergdamas prie mintijimo
jokio kito kūno pojūčio veikimo, bet grynu mintijimu stengdamasis
suvokti tikrąją kiekvieno daikto esmę, kaip tokią, visiškai atsikratęs
akių ir ausų, atsikratęs viso, taip sakant, kūniško, kaip kažko tokio,
kas, bendraudamas su siela, kliudo jai, neduodamas pasiekti tiesą
ir pažinimą? Ir jei kas nors, Simmijau, gali suvokti esmę, tai ar ne
toks, būtent, žmogus?

— Stebėtinas dalykas, Sokratai, kaip tu teisingai sakai, — tarė
Simmijas.

„— Taigi iš viso šito, — pasakė Sokratas, — neišvengiamai eina,

kad tikriesiems filosofams turi atsirasti tokia, būtent, mintis, kurią
jie reikštų vienas kitam maždaug taip: štai tam tikras takas !?, kuris,
rodos, betyrinėjant, nuveda mus ir mūsų mintijimą nuo tikslo, nes,
kol res tebeturime kūną, ir kol mūsų siela supinta su šita
apgaule, mes niekados negalime tinkamai atsiekti to, ko trokštame,
— tiesos. Iš tikrųjų, kūnas teikia mums eibes nepatogumų, reika-
laudamas maisto, o jei, be to, aplanko dar kokios ligos, ir jos kliudo
mums siekti esmės. Toliau, jis pripildo mus meilės troškimų, aistrų,
baimės, visokių tuščių svajonių ir eibės netikusių įgeidžių, — taip
kad ne be pagrindo sakoma, jog dėl kūno mes niekados ir apie
nieką negalime teisingai nuspręsti. Ir juk ne kas kita, o vien tik
kūnas ir jo įgeidžiai sukelia karus, maištus ir muštynes, nes visi
karai gimsta dėl noro įsigyti turtų, o įsigyti turtų esame verčiami
kūno, vergiškai jam tarnaudami. Vadinas, dėl viso to neturime laiko
užsiimti filosofija. Bet visų paskučiausias dalykas yra tai, kad, jei
kūnas kartais ir palieka mus valandėlei ramius, ir mes ruošiamės ką
nors ištirti, jis vėl visaip sutrukdo mūsų tyrinėjimus, teikdamas nera-
mumo, sutrikdydamas mūsų vidaus rimtį tiek, kad neįstengiame tiesos
pastebėti. Iš čia mums tikrai aiškėja, kad jei norim ką tiksliai pažinti,
reikia atsiskirti nuo kūno ir tik pačia siela stebėti daiktų esmę. Tik
tada, tur būt, teks mums tai, ko siekiame ir ko garbintojais pasisa-
kome, būtent, teks išmintis, kai būsim baigę gyvenimą, bet ne da-
bar, gyvenant, kaip tat rodo protas. Jeigu kūnui dalyvaujant nega-
lima bet ko tobūlai pažinti, tai viena iš dviejų: ar aplamai negalima
pasiekti tiesą, ar galima tik po mirties, bet ne anksčiau, nes tik tuo-
met siela bus viena, skyrium nuo kūno. O gyvendami, juo labiau,

XII.

68

6

M. Račkauskas: Platono Fedonas 121

rodos, prisiartinsime prie šitos tiesos, juo mažiau bendrausime su“
kūnu, turėdami su juo santykių tik būtinam reikalui esant, ir nepri-
sipildysime jo prigimties, stengdamiesi apsivalyti nuo jo, kol pats
dievas mus išvaduos: Ir tokiu būdu būsime skaistūs, išvaduoti iš
neišmintingų kūno užgaidų, bendrausime, galimas daiktas, su pana-
šiomis į mus esybėmis ir patys savaimingai pažinsime tikrąją pa-
saulio esmę. Tai, be abejonės, yra tiesa: juk neskaisčiam neseka
liesti skaistaus. Štai apie ką, Simmijau, turi savo tarpe kalbėti ir
kaip tikėti visi tikrieji išminties mylėtojai. Ar ne taip manai?

— Daugiau, negu taip, Sokratai.

— Vadinas, — kalbėjo Sokratas, — jei tai tiesa, drauguži, daug
vilties yra atvykusiam ten, kur aš einu, greičiau, negu kur kitur, tinkamai
pasiekti tai, ko siekiant gyvenime tiek daug mums teko vargti.
Tokiu būdu, man dabar skirtas persikėlimas yra lydimas geros vil-
ties, kaip ir kiekvienam kitam, kurs tikrai mano, kad jam paruoštas
kaip ir apsivalęs mintijimas.

— Be abejonės, — tarė Simmijas.

— O apsivalymas ar nebus, būtent, toks dalykas, kaip jau seniai
sakoma mūsų pasikalbėjimuose: kuo daugiausia atskirti sielą nuo
kūno ir pripratinti ją, iš visų pusių nuo kūno atsitvėrus, susitelkti
savyje ir, kiek galint, vienai gyventi, ir dabartinį gyvenimą ir toli-
mesnį, kaip ir atsipalaidavus nuo kūno pančių?

— Visiškai taip, -— atsakė Simmijas.

—- Gi atsiskyrimas ir išsivadavimas sielos nuo kūno ar nesivadina
mirtimi?

—- Be atejonės, taip, — pritarė jis.

— Bet atskirti sielą nuo kūno, kaip sakome, visuomet daugiausia
stengiasi vien tie, kurie tikrai užsiima filosofija, ir tai kaip tik yra
filosofų užs'ėmimas: išvadavimas ir atskyrimas sielos nuo kūno. Ar
ne tiesa?

— Rodosi.

— Ar nebūtų juokinga, kaip jau anksčiau sakiau, kad žmogus, reng-
damasis gyvenime kuo arčiausiai prieiti mirtį, atsakomai ir gyvenda-
mas, mirčiai jam atėjus, imtų purkštauti? Ar ne juokinga?

— Kaip gi ne. i

— Iš tiesų, Simmijau, — kalbėjo Sokratas, — kas tikrai užsiima
filosofija, tie ruošiasi mirčiai, ir mirti jiems nėra taip baisu, kaip
kam kitam. Suprask bent iš šitų žodžių: juk jei jie visiškai niekina
kūną, stengdamiesi turėti vieną tik sielą, ar jiems, mirčiai atėjus,
galima būtų bijoti ir burzgauti? Ir ar nebūtų labai neišmiutinga, jei
jie nesidžiaugdami vyktų tenai, kur atvykę gali tikėtis rasti tai, ko
ieškojo gyvendami, — o ieškojo išminties, — ir gali atsikratyti tuo,
ko nekentė turėdami? Tuo tarpu daug kas, mylimiesiems — ir žmo-
noms ir sūnums — mirus, su mielu noru sutiko keltis į Hadą,
tikėdamiesi pamatyti tenai tuos, kuriuos mylėjo, ir būti su jais. Ne-
jaugi kas, iš tikrųjų mylėdamas išmintį ir tvirtai tikėdamasis ją pa-
sieksiąs tik aname, be abejonės, pasauly, o ne kokioj kitoj vietoj,
nejaugi toks, mirdamas, purakaus, o neis ten džiaugdamasis? Reikia

122

XIII.

69

M. Račkauskas: Platono Fedonas

manyti, prieteliau, kad taip, jei jis iš tikrųjų yra filosofas: nes jis

giliai įsitikinęs, kad tobūlą išmintį gali pasiekti tik tenai, ir niekur.

kitur. Jei tat iš tiesų taip, kaip aš dabar sakiau, ar nebūtų labai
neišmintinga, jei toks žmogus bijotų mirties?

—- Prisiekiu Diju, iš tikrųjų labai, — atsakė Simmijas.

— Vadinas, jei pamatysi žmogų, kurs purkštauja, mirties valandai
atėjus, ar tat nebus tau pakankamu įrodymu, kad toks žmogus buvo
ne išminties mylėtojas, bet kažkoks savo kūno mylėtojas; o toks
paprastai ir pinigų mėgėjas ir garbės ieškininkas — kartais pirma,
kartais antra, o kartais viena ir antra drauge,

— Iš tikrųjų, — tarė Simmijas, — taip pasitaiko, kaip sakai. |

— Tokiu būdu, Simmijau, — kalbėjo toliau Sokratas, — ir tai, kas
vadinama narsumu, ar nėra ypatinga savybė panašiai nusistačiusių
žmonių — filosofų?

— Be abejonės, — atsakė Simmijas.

— O sveikas protas, kuriuo vardu ir žmonės vadina aistrų suval-
dymą, būtent, nepasiduoti įgeidžiamas, bet niekinti juos ir valdyti, —
ar nedera tiems žmonėms, labiausiai niekinantiems kūną ir gyve-
nantiems tilosofijos oruose?

— Būtinai, — pritarė Simmijas.

— Iš tikrųjų, — pasakė Sokratas, — jei panorėsi. pagalvoti apie kitų
žmonių narsumą bei susilaikymą, pasirodys tau esant keista.

— Kaip tat, Sokratai?

— Tu žinai, — atsakė Sokratas, -- kad kiti žmonės laiko mirtį di-
dele blogybe.

-- Ir dar kokia! — pritarė Simmijas.

— Taigi, ar tik ne privengdami dar didesnių blogybių drąsesni iš
jų tarpo pasiduoda mirčiai, kiek kartų pasiduoda?

— Tiesa.

— Taigi visi kiti, išskyrus filosofus, drąsūs todėl, kad bijo, iš bai-
mės drąsūs. Bet, iš tikrųjų, kažkaip keista būti drąsiam iš baimės.
— Aiškių aiškiausiai.

— Na, o susivaldantiems iš jų tarpo ar ne tas pat atsitinka? Ar
ne dėl nesusivaldymo yra jie susivaldą? Tuo tarpu sakome, kad tat
negalima, bet vis dėlto atsitinka kažkas tokio neišmintingam jų susi-
valdymui. Jie atsisako nuo vieno malonumo, bijodami netekti kito,
susilaiko nuo vieno, būdami valdomi antro. Pasidavimą aistrai jie
vadina nesusivaldymu. Tuo tarpu jiems atsitinka taip, kad nuslo-
pinę vieną malonumą pasidaro valdomi kito. Tatai panašu į tai,
kas buvo pasakyta, būtent, kad jie susivaldo dėl nesusivaldymo.
— Panašu, kad taip.

— Brangusis Simmijau, nedėra dorybei tokie mainai: keisti malonumą
malonumu, liūdesį liūdesiu, baimę baime, didesnį mažesniu, lyg pinigus.
Tuo tarpu vienintelis tikras pinigas, į kurį visa tai reikia pakeisti,
yra išmintis: už šitą pinigą ir šituo pinigu viskas perkama ir par-
duodama: ir narsumas, ir susilaikymas, ir teisingumas, arba, trumpai
tariant, tikroji dorybė neatskiriama nuo išminties, nežiūrint to, ar ji
lydima malonumo, baimės ir kitko tokio, ar nelydima. Bet išmintim

saiko dkėi Pinija "usi do ski iai ug Yra

“ „+ 22 2 22226 A5ik iau RAA 1

XIV.

M. Račkauskas: Platono Fedonas 123

nepagrįsta dorybė, keičianti viena į antra, ar nebus tik kažkoks do-
rybės šešėlis. Iš tikrųjų, tokia dorybė bus vergiška, neturinti nieko
sveiko ir tiesaus. Tiesa gi savo esmėje yra apsivalymas nuo visų
tokių dalykų: ir susivaldymas, ir teisingumas, ir narsumas, ir pati

„išmintis yra ne kas kita, kaip kažkoks tikybinis apsivalymas ?*. Ir

kas nustatė mums šias tikybines apeigas, buvo ne paprasti kokie
žmonės, bet iš tikrųjų jau seniai stengėsi paslaptingais vaizdais mums
parodyti, kad atvykęs į Hadą neišrinktasis ir neapsivalęs, purve vo-
liosis tenai, gi išrinktasis ir apsivalęs, — su dievais gyvens. Kurių
žinioje tikybiniai pašventinimai, sako: „daug yra tirsanešių, bet maža
įkvėptų“ 2) O pastarieji, mano nuomone, yra kaip tik tie žmonės,
kurie užsiima tikrąja filosofija. Ir aš bent, kiek galėdamas, per visą
gyvenimą nieku neatsilikdavau nuo jų, bet visomis jėgomis stengiaus
būti jų tarpe. Ar teisingi buvo mano siekiai, ir ar nuveikiau ką,
aiškiai sužinosim, nuvykę tenai, kas,kaip man rodos, netrukus turi įvykti,
jei dievas panorės. Stai ką aš, Simmijau ir Kebėtai,. sakau jums, —
baigė Sokratas, — pasiteisindamas ir norėdamas įrodyti, kad visai
pamatuotai nesigailiu ir nerūgoju, palikdamas jus ir žemės valdovus,
nes manau, kad ir tenai rasiu neblogesnių valdovų ir prietelių.
Zmonės tuo netikės, bet būtų gera, jei savo pasiteisinimo kalba aš
įtinkinčiau jus kiek labiau, negu Atėnų teisėjus.

Sokratui savo kalbą pabaigus, prabilo Kebėtas:

— Ką pasakei, Sokratai, man bent rodosi labai gerai pasakyta; bet
tavo mintys apie sielą randa žmonėse didelio nepasitikėjimo. Ar
siela nenustoja gyventi, atsiskyrusi nuo kūno, ar nenyksta ji ir ne-
žūna tą pačią dieną, kurią miršta žmogus? Persiskirdama su kūnu
ir išeidama iš jo, tartum garai ar dūmai, ar neišsisklaido į visas
šalis, be pėdsakų išnykdama ir niekų pavirsdama? Juk jeigu ji kame
nors gyventų vienui viena, nusikračiusi visas ydas, kurias tu dabar
nurodei, tai mes, Sokratai, turėtume didelę ir gražią viltį, kad visa
tai tiesa, ką sakai. Bet kad žmogui mirus siela turi tam tikrą jėga
ir mintijimo galią, visa tai, be abejonės, reikalauja nemenko įrodymo.
— Tiesą sakai, Kebėtai, — tarė Sokratas. — Ką gi darysim? Ar
nenorėtumei panagrinėti šito klausimo, ar tai tiesa, ar ne?

„— Aš bent, — atsakė Kebėtas, — su mielu noru paklausyčiau tavo

nuomonės apie tą dalyką.

— Tačiau aš nemanau, — tarė Sokratas, — kad kas nors, išklausęs
dabar mano žodžius, nors jis būtų ir komedijų rašytojas, pasakytų,
kad aš niekus tauzijąs ir kalbąs apie tai, apie ką nereikėtų kalbėti **.
Todėl, jei norite ir jei reikia panagrinėti, . pasvarstykime pirmiausia
tokį dalyką: ar yra Hade mirusiųjų žmonių sielos, ar jų ten nėra?

„ Kiek atmename, yra toks labai senas padavimas, kad sielos,

nuvykusios „ten, būna ir paskui vėl grįžta čionai, ir vėl gimsta
po mirties. Jeigu taip, jei gyvenusieji vėl gimsta iš mirusiųjų, tai
ką kita galima tvirtinti, jei ne tai, kad mirusiųjų sielos būna tenai,
nes jos negalėtų grįžti į pasaulį, jei išnyktų. Ir mes turėtume pa-
kankamą tam įrodymą, jeigu iš tikrųjų paaiškėtų, kad gyvieji gimsta
ne iš kur kitur, kaip tik iš mirusiųjų. Bet jei taip nėra, reikia kito įrodymo.

124

12

XVI.

M. Račkauskas: Platono Fedonas

— Visiškai teisingai, — tarė Kebėtas.

— Jei nori lengviau suprasti, — kalbėjo toliau Sokratas, — kreipk
akis ne tik į žmones, bet ir į visus gyvulius ir augalus, ir aplamai
į visa, kas gimsta. Pažiūrėkime, ar ne viskas taip atsiranda, būtent,
ne iš kur kitur, kaip tik iš savo priešingybių, bent tenai, kur toji
priešingybė pasitaiko, kaip antai, kas gražu — priešinga, be abejo-
nės, biaurumui, kas teisinga — neteisingumui, ir taip su daugybe
kitų dalykų. Taigi panagrinėkime, ar būtinas dalykas, kad visa, kas
turi priešingybę, turi gimti ne iš kur kitur, kaip tik iš savo priešin-
gybės. Pavyzdžiui, kai atsiranda kas nors didesnio, ar nebūtina,
kad tai atsirastų iš to, kas pirmiau buvo mažesnis?

— Taip.

— Iš kitos vėl pusės, jei kas sumažėja, ar nebuvo tai anksčiau kas
nors didesnio, kad paskum galėtų sumažėti?

— Taip yra, — atsakė Kebėtas.

— lr iš stipresnio pasidaro silpnesnis, iš lėtesnio greitesnis?

— Be abejonės.

— Ką gi? O koks nors blogesnis dalykas, ar neatsiranda iš gere-
snio, teisingesnis -— iš mažiau teisingo?

— Kaip gi ne.

— Vadinas, kalbėjo Sokratas, — dabar pakankamai nustatėm,
kad visi dalykai atsiranda tokiu būdu, būtent, priešinga iš priešinga?
— Zinoma, — atsakė Kebėtas.
— Bet ar nėra tarp tų dviejų priešingybių ko nors tokio, kas būtų jų
vidurys? Ar nevyksta čia du gimimai: vienas — einąs iš pirmos
priešingybės antrosios link, o antras — atgal, iš antrosios pirmosios
link? Tarp didesnio dalyko ir mažesnio ar neužima vidurio padidė-
jimas ir sumažėjimas, ir ar nesakome, kad vienu atveju kai kas di-
dėja, antru gi -- mažėja?

— Taip, — pritarė Kebėtas.

— Ar nesti taip ir su persiskyrimu bei susijungimu, su ataušimu
bei sušilimu ir su visais kitais panašiais reiškiniais, kurių mes kar-
tais nemokame nė pavadinti? Iš tikrųjų bent visados taip turi būti,
kad viena kyla iš antro, kad viena virsta antru, kažkokiam vyksmui

tarpininkaujant? -
— Zinoma, — atsakė Kebėtas.
— Tai kaip, — prabilo vėl Sokratas, — ar gyvenimui yra kas prie-

šinga, kaip kad, pavyzdžiui, būdėjimui priešingas sapnas?

— Žinoma, -- atsakė Kebėtas.

— Kas būtent?

— Mirtis, — pasakė šis.

—- Taigi ir šitie dalykai — gyvenimas ir mirtis — kyla vienas iš
antro, nes jie yra priešingybės. Ar nėra jiems atsakomų vyksmų,
kurie verčia juos -pereiti iš vieno į antrą?

— Kur nebus. o .

— Taigi, -— kalbėjo toliau Sokratas, — aš tau pavadinsiu vieną
priešingybių porą, apie kurią ką tik kalbėjome, ir nurodysiu vyksmą,
kuriuo viena šių priešingybių pereina į antrą, o tu pavadink man

Ši ii niai

XVII.

M. Račkauskas: Platono Fedonas 125

kitą porą. Viena pavadinu miegu, antra — budėjimu; iš miego kyla
budėjimas, iš budėjimo — miegas. Ir jųdviejų pereinamieji vyksmai
bus: vienas -- užmigimas, antras — nubudimas. Aišku tau, — pa-
klausė, — ar ne?

— Aišku.

— Dabar ir tu, — tarė Sokratas, — pasakyk man panašiai apie gy-
venimą ir mirtį. Ar sutinki, kad gyvenimui priešinga mirtis?

— Aš bent, taip.

— Šios priešingybės kyla viena iš antros?

— Taip.

— Taigi kas gimsta iš gyvo?

— Mirusis.

— O iš mirusio? - paklausė Sokratas.

— Reikia sutikti, kad gimsta tai, kas gyvena, — atsakė Kebėtas.

— Vadinas, Kebėtai, iš mirusio gimsta gyva ir visi gyvieji žmonės?
— Tur būt taip, — atsakė Kebėtas.

-— Išeina, kad mūsų sielos būna aname pasauly? — paklausė Sokratas.
— Panašu.

— Taigi, iš dviejų kalbamųjų vyksmų ar nors vienas nepasidaro
aiškus? Juk mirimo vyksmas, be abejonės, aiškus? Ar ne?

— Visai aiškus, — atsakė Kebėtas.

— Kaip gi dabar padarysime? — kalbėjo Sokratas. — Bene galė-
tumėm prileisti priešingą vyksmą? Ar gal prigimtis čia šlubuoja?
Ar reikia mirimui prileisti priešingą vyksmą?

— Be abejonės, reikia, — atsakė Kebėtas,

— Kokį būtent?

— Atgimimą.

— Jei jau yra atgimimas, — pasakė Sokratas, — tai ar nebus tas
atgimimas tokiu vyksmu, kuriuo mirtis virsta gyvenimu?

-- Taip, bus.

— Taigi priėjome išvadą, kad gyvieji gimsta iš mirusiųjų, ne kitaip
ir mirusieji iš gyvųjų. Jei taip, tai turime, rodos, neabejotiną įro-
dymą kad mirusiųjų sielos kažkur būna ir iš ten vėl atsiranda.

— Mano išmanymu, Sokratai, — pasakė Kebėtas, — iš to, dėl ko
susitarta, neišvengiamai eina, kad taip turi būti.
— Įsidėmėk, Kebėtai, — pasakė Sokratas: — mano nuomone, pri-

ėjom visiškai pagrįstas išvadas. Juk jei nebūtų dviejų vyksmų,
visuomet atsakančių vienas antrą ir sudarančių lyg kokį ratą, bet
būtų kažkoks tiesioginis vyksmas, kurs pereitų tiktai iš pirmo į antra —
priešinga ir negrįžtų atgal į pirma, iš kurio išėjo, tai viskas, suprask,
gautų galų gale vienodą išvaizdą, būtų atpažįstama vienodu būdu,
ir nutruktų naujų kūnų atsiradimas.

— Kaip sakai? — paklausė Kebėtas.

— Visai nesunku suprasti, ką kalbu, — atsakė Sokratas. — Jei, pa-
vyzdžiui, užmigimas būtų, o einančio iš miego atbudimo nebūtų,
tai padavimas apie Endimioną ?š netektų prasmės ir reikšmės, nes
visas pasaulis atsidurtų Endimiono būklėj, suprask, miegotų. Ir jei
viskas susijungtų ir nebesiskirtų, netrukus atsitiktų tai, apie ką kalba
Anaksagoras ** visų kūnų mišinys. Panašiai, mielas Kebėtai, jei tik

126

e
XVIII. -

73

M. Račkauskas: Platono Fedonas

visa, kas gyva, mirtų, o kas mirė, paliktų tokioj būklėj ir vėl neat-
gimtų, tai ar nebūtų didelė būtinybė, kad visa galų gale išmirtų ir
nieko, kas gyva, nepasiliktų? Juk jei visa, kas gyva, gimtų ne iš to,
kas mirė, bet iš ko nors kito, ir mirtų, kokių priemonių reikėtų
griebtis, kad nebūtų viskas mirties pagrobta?

— Tokių priemonių, manding, nėra, Sokratai, — tarė Kebėtas, — ir
man rodos, kad tu sakai visai teisingai.

— Man iš tikrųjų taip atrodo, Kebėtai, — pasakė Sokratas, — ir
mes neklystame, sutikdami su tuo, bet viskas taip ir iš tikrųjų yra:
ir atgimimas, ir gyvųjų atsiradimas iš mirusiųjų, ir kad mirusiųjų
sielos būna, ir kad gerųjų likimas geresnis, blogųjų — blogesnis *8,
Iš tiesų, Sokratai, — pertraukė jį Kebėtas, — ir sulig anais žo-
džiais (jei jie teisingi), kuriuos tu dažnai savo pasikalbėjimuose sa-
kydavai, būtent, kad mokymasis yra mums ne kas kita, kaip prisi-
minimas, — kažkaip būtinai išeina, kad ką kitados išmokome, dabar
atsimename. Gi tai nebūtų galima, jei mūsų siela nebūtų buvusi
kur nors anksčiau, prieš aigimdama žmogaus kūne. Todėl ir šituo
sumetimu atrodo, kad siela yra nemirtinga.

— Bet Kebėtai, — įsikišo Simmijas, — kokie tam įrodymai? Primink
man juos, nes aš dabar nelabai teatsimenu.

— Priminsiu, — atsakė Kebėtas, — vienu gražiausiu pasakymu: pa-
klausti apie ką nors (jei tik bus vykusiai paklausti), žmonės patys
visuomet randa tinkamą atsakymą; tačiau, jei neturėtų įgimtos pro-
tavimo ir tikrojo žinojimo galios, jie to padaryti negalėtų: jei kas
parodys jiems geometrines figūras ar ką panašaus, ir tada taip pat
bus aišku, kad taip iš tikrųjų yra.

— Jei tavęs, Simmijau, tai neįti kina, — tarė Sokratas, — pažiūrėk, ar ne-
sutiktumei su mumis kitaip kalbamą klausimą panagrinėti. Tu, matyti,
nelabai nori tikėti, kad vadinamasis mokymasis yra prisiminimas?
— Aš nė kiek neabejoju, — atsakė “immijas, — tiktai noriu pasimokyti
ano prisiminimo, apie kurį kalbama. Ir iš to, ką mėgino paaiškinti
Kebėtas. aš beveik jau atsimenu ir įsitikinu. Vis dėlto norėčiau
dabar paklausyti, kaip tu rengeis tai įrodyti.

— Štai kaip, — atsakė Sokratas: — juk mes, aišku, sutinkame, kad
jei kas prisimena ką, reikia, kaip jis anksčiau kada nors būtų tai
sužinojęs. '
— Žinoma, — atsakė Simmijas.

— Bet ar mes sutiktume ir dėl to, kad jei žinojimas įgijamas tokiu
būdu, jis ir yra prisiminimas? O kalbu aš apie tokį maždaug būdą:

jei kas ką pamatęs, išgirdęs, ar šiaip kuriuo būdu kokį daiktą su--

vokęs, žino ne tik tą, bet, be to, ir kurį kitą daiktą, kurio pažini-

mas nėra toks, bet kitoks, ar mes visai teisingai nesakome, kad jis .

prisimena tą daiktą, kurį tokiu būdu pažino?

— Kaip čia kalbi?

— Pavyzdžiui, juk kitoks pažinimas žmogaus, ir kitoks — lyros.
— Žinoma.

— O ar nežinai, ką jaučia įsimylėję, kai pamato lyrą, apsiaustą, ar
kitą kurį daiktą, kurį jų mylimasis paprastai vartoja? Atpažinę lyrą,

TA
XIX.

M. Račkauskas: Platono Fedonas 127

jie savo atminty atgamina ir jos savininko vaizdą. Tai ir bus pri-
siminimas. Taip kitkas, dažnai matęs Simmiją, prisiminė Kebėtą. Ir
panašių pavyzdžių galima rasti tūkstančius.

— Tikrai tūkstančius, prisiekiu Diju, — pritarė Simmijas.

— Taigi, — kalbėjo toliau Sokratas, — ar tai nebus tam tikras prisi-
minimas, ypač, žinoma, jei kas pajunta tai dėl to, ką dėl ilgo laiko
ir dėl nematymo buvo jau užmiršęs?

— Visai aišku, — pasakė Simmijas.

— Dabar toliau, — kalbėjo Sokratas: — pamačius arklio atvaizdą ir
lyros atvaizdą, ar galima prisiminti žmogų? Ir pamačius Simmijaus
atvaizdą, ar galima prisiminti Kebėtą?

— Be abejonės.

— O pamačius Simmijaus atvaizdą, ar negalima ir paties Simmijaus
prisiminti?

— Aišku, galima, — atsakė Simmijas.

— Taigi, sulig visais šitais protavimais, — ar neišeina, kad prisi-
minimas sužadinamas iš dalies panašumo, iš dalies nepanašumo?
— Išeina.

— Bet kada kas nors ką prisimena dėl panašumo, ar nėra būtiny-
bės, kad kartu su tuo daiktu jis įsivaizduotų ir tai, ko trūksta pa-
našumui, arba ko netrūksta tam, ką jis prisiminė?

— Būtinai, — pritarė Simmijas.

— Taigi įsidėmėk, — tarė Sokratas, — ar iš tikrųjų taip yra. Ar
nesakome lygybę esant ką? Ne apie tai kalbu, kad vienas medis
lygus kitam medžiui, vienas akmuo — kitam akmeniui, ir ne apie
kitus tokius daiktus, bet sakau, kad šalia visų tokių daiktų yra kažkas
kita, būtent, pati lygybė? Sakome ją esant kažką ar nieką?

— Zinoma, sakome, prisiekiu Diju, — pritarė Simmijas, — ir dar kaip!
— Ir taip pat žinome, kas toji lygybė yra?

— Aišku, — atsakė Simmijas.

-- Iš kur gi mes gavome tą žinojimą? Ar tik ne iš tų daiktų, apie
kuriuos dabar kalbėjome, būtent: pastebėję lygius medžius,
akmenis ir kitus daiktus, priėjome lygybės sąvoką, visai nepanašią
į tuos daiktus? Ar ji tau nesirodo nepanaši? Įsidėmėk dar štai ką:
ar ir lygūs akmenys ir medžiai nesirodo tau kartais lygūs, kartais
nelygus?

— zinoma, taip.

— Bet ar pasirodė tau kartais nelygu tai, kas yra savaime lygu, arba
lygybė — nelygybe? 26

— Tikrai niekados, Sokratai. j

— Vadinas, — kalbėjo Sokratas, — anie lygūs daiktai ir pati lygybė
nebus tas pal? .

— Man rodosi, Sokratai, jokiu būdu nebus.

— Tačiau, — pasakė Sokratas, — ar nesuvokei ir ar negavai pačios
lygybės supratimo iš šitų lygių daiktų, nesutampančių su ana lygybe?
— Tikriausiai sakai, — pastebėjo Simmijas.

— Vadinas, lygybė sutampa su lygiu, ar ne?

— Sutampa.

128

M. Račkauskas: Platono Fedonas

— Tai visai nesvarbu, — pasakė Sokratas, — juk pamatęs kokį daiktą,

d kartu įsivaizduoji kitą, nežiūrint to, ar jis panašus ar ne: tai būtinai

75

ir bus atsiminimas.

— Žinoma.

— Kas gi toliau? — paklausė Sokratas: — ar mes jaučiame ką nors
panašaus, matydami lygius medžius ir kitus lygius daiktus, apie
kuriuos dabar tik kalbėjom? Ar mums rodosi, kad jų lygybė tokia
pat, kaip lygybė savaime? Ar jai ko trūksta, kad taptų lygybė pati
savaime, ar nieko?

— Žinoma, daug trūksta, — pritarė Simmijas.

— Taigi pripažįstame, kad jei kas nors, pamatęs kokį daiktą, pa-
mano: daiktas, kurį dabar matau, nori būti lygus su kitu kuriuo
daiktu, bet jam kažko trūksta, ir jis negali būt visiškai toks, kaip
kitas, bet skiriasi nuo jo, — reikia, aišku, pripažinti, kad tokiu būdu
galvojąs turėjo prieš tai žinoti kažką, kuo remdamasis sako, kad
nors daiktas panašus į kitą, bet ne visiškai su juo lygus.

— Būtinaj taip.

— Kas toliau? Ar ir mes patyrėme tą pat dėl lygių daiktų ir dėl
pačios lygybės,-ar ne?

— Be abejonės.

— Taigi, matyt, yra būtina, kad pažintume lygybę ankščiau, negu,
pamatę lygius daiktus, pagalvotume, jog jie visi stengiasi būti tokie,
kaip pati lygybė, bet neįstengia.

—- Taip yra.

— Tačiau juk sutinkame, kad šiuo atveju mes negalėjome ir nega-
lėtume nieko iš kur kitur apibrėžti, nepavartodami regėjimo, lytėjimo
ar kokio kito iš kūno pojūčių. Tą pat tvirtinu ir dėl viso kito.

— Iš tikrųjų, Sokratai, jie turi vienodą reikšmę tam, ką šitas pro-
tavimas nori įrodyti.

— Vadinas, tik jausmų pagalba reikia suprasti, kad tokiu būdu
viskas jausmais suvokiama, siekia lygybės, bet nesutampa su ja.
Ar kaip sakysime?

— Taip.

— Taigi reikia, kad mes, prieš pradėdami regėti, girdėti ir bendrai
jausti, turėtume kur nors gauti supratimą apie pačią lygybę, kaip
tokią, jei jausmų pagalba lygindami su ja iš lygių daiktų stebėjimo
gautus įspūdžius, patyrėme. jog visi tie daiktai siekia būti tokie,
kaip pati lygybė, tačiau kiek atsilieka nuo jos.

— Tai būtina išvada iš to, kas anksčiau pasakyta, Sokratai.

— Juk tiesa, kad vos gimę naudojomės regėjimu, girdėjimu ir turė-
jome kitus pojūčius?

— Visai taip.

— Bet reikia, sakome, kad lygybės sąvoką turėtumę anksčiau įgyti?
— Taip.

— Taigi, kaip rodosi, būtina, kad mes prieš gimdami gautume šitą
pažinimą.

— Rodosi.

i ndkilė Jd TT"

iu Us

XX.

76

XXI.

M. Račkauskas: Platono Fedonas 120

— Jei mes įgijome šitą pažinimą prieš gimdami ir atsinešėme su
savimi, tai ar mes nepažinome prieš gimdami ir ar neatsinešėm su
savimi ne tik lygybės sąvokos, ne tik supratimo, kas daugiau ir
mažiau, bet ir visų kitų panašių sąvokų? Juk mes dabar nė kiek
ne daugiau kalbame apie lygybę, kaip ir apie grožį, apie gėrį, tei-
singumą, šventumą, žodžiu sakant, apie visa, ką mes savo pasikal-
bėjimuose (ir klausdami klausimuose, ir atsakydami atsakymuose)
apibrėžiame tikrąja būtimi. Vadinas, būtina mums visas tas sąvokas
įsigyti dar negimus.

— Taip yra.

— Ir jei įsigiję jas kaskart vėl neužmirštume, taptume visada jas
žinančiais ir žinotume jas per visą gyvenimą. Nes žinoti — yra:
įsigijus žinių, palaikyti jas ir nenustoti jų. Ir ar nevadiname, Simmijau,
užmiršimu žinių netekimą?

— Tikrai taip, Sckratai, — atsakė Simmijas.

— Gi priešingai, jei mes, gavę žinių prieš gimdami, gimdami jų
nųstojome, o paskui, jutimų pasigaudami, vėl atgavome kalbamas
žinias, kurias ir anksčiau kitados turėjome, tai ar vadinamasis mo-
kymasis nebus tik mūsų nuosavų žinių atnaujinimu? Ir vadindami
tai ai ij mes, tur būt, teisingai sakome.

— Taip.

— Juk mes pripažinome galimu, kad tas, kurs suvokia kokį daiktą
regėjimu, girdėjimu ar kitu kuriuo pojūčiu, atsimena kartu ir ką
kita, ką jis buvo užmiršęs, ir kam jo suvokiamas daiktas, dėl pana-
šumo ar dėl skirtumo, yra artimas. Tokiu būdu, kaip sakau, tenka
pripažinti viena iš dviejų: arba mes gimėme žinodami visa tai ir
palaikome tas žinias per visą gyvenimą, arba tie, apie kuriuos sa-
kome, kad jie mokosi, ne ką kita daro, kaip tik prisimena. Siuo
atveju mokymasis ir būtų prisiminimas.

— Visa tai tikra tiesa, Sokratai.

— Taigi ką pasirinksi, Simmijau? Ar kad gimėme žiną, ar kad paskui
prisimename tuos dalykus, kurių pažinimą anksčiau įgijome?

— Nemokėčiau šiuo metu pasirinkti, Sokratai.

— Kodėl gi? Šiuo atveju tikriausiai galėtum pasirinkti, kaip tat tau
atrodo: ar ką nors žinodamas žmogus gali pasakyti, ką jis žino ir
ko ne?

— Visai aišku, kad gali, Sokratai, — atsakė Simmijas.

— O kaip tau atrodo: ar visi žmonės sugebėtų padaryti 'savo
sprendimą apie tai, apie ką mes dabar kalbėjome? „“

— Tikrai to norėčiau, — atsakė Simmijas, — bet. labai bijau, kad
rytoj tuo pat laiku niekas nemokės tinkamai to padaryti.

— Vadinas, manai, kad ne visi tai supranta, Simmijau, — paklausė
Sokratas.

— Jokiu būdu ne.

— Taigi prisimena tai, ko kitados yra išmokę?

— Būtinai.

— Kada gi mūsų sielos bus tai pažinusios? Juk ne po to, kai žmo-
nėmis tapome?

Logos, 1929, 9,

130

XXII.

77

6
XXIII.

d

M. Račkauskas: Platono Fedonas

— Aišku.

— Vadinas, anksčiau?

— Taip.

— Iš to eina, Simmijau, kad dar prieš ateidamos į žmogaus kūną
mūsų sielos buvo skyrium nuo kūnų ir turėjo žinojimą.

— Taip, Sokratai, jei tik anų žinių negauname gimdami: juk dar
šito laikotarpio esama.

Tesie taip, prieteliau. Kuriuo gi kitu laiku nustojame žinojimo?
Juk negimstame su juo, kaip ką tik nutarėm. Nejaugi nustojame
žinojimo kaip tik tuo metu, kai jį įgijame? O gal turi nurodyti kitą
kokį laiką?

— Jokio, Sokratai; neapsižiūrėjau niekus plepąs.

— Vadinas, Simmijau, priėjome tokią išvadą? Jei visa tai, ką nuolat
kartojame, — grožis, gėris ir kitos tokios būtys, būna, jei mes ly-
giname su jomis, kaip su kažkuo, kas anksčiau buvo ir ką mes vėl
naujai įgijome, visa, ką suvokiame pojūčiais, tai būtinai išeina štai
kas: kaip šios būtys yra, taip lygiai ir mūsų siela buvo dar prieš
mums užgimus. Jei tatai taip nebūtų, šitos mūsų kalbos būtų bergž-
džios. Ar ne tiesa? Ar neišvengiama butinybė, kad tos būtys būna
ir kad mūsų sielos buvo mumš dar negimus, ir jei nėra vieno, nėra
ir antro?

— Man rodosi, Sokratai, — pasakė Simmijas, — kad toji būtinybė
yra nenuneigiama. Ir mūsų protavimas priėjo gražią išvadą: nėra
abejonės, kad mūsų siela būna mums negimus, ir kad toš būtys,
apie kurias dabar kalbi, irgi būna. Iš tikrųjų, aš bent nežinau, kas
man būtų lygiai taip aišku, kaip tatai, kad visos šios būtys — grožis,
gėris ir kita, apie ką dabar kalbėjai, tikriausiai yra. Ir man bent rodosi
visa tai esant pakankamai įrodyta.

— Na, o kaip Kebėtui? paklausė Sokratas: — juk reikia ir Kebėtą įtikinti.
— Aš bent manau, — atsakė Simmijas, — kad ir jis pakankamai
įtikintas, nors joks kitas žmogus nėra tiek linkęs nepasitikėti pro-
tavimais, kaip jis. Tačiau manau, kad ir jis pakankamai įsitikino,
jog mūšų siela buvo jau prieš mums užgimsiant.

— Bet ar mums mirus ji dar bus, — tai ir man pačiam, Sokratai,
rodosi neįrodyta, — pasakė Simmijas, —- bet dar vyrauja žmonių
nuomonė, ką mums dabar ir Kebėtas priminė, kad žmogui mirus
ir siela pranyksta, ir kad čia yra jos galas. Iš tikrųjų, kas jai kliu-
dytų gimti, įgauti kur nors pavidalo ir būti prieš įsikūnijant, gi po.
įsikūnijimo ir po išsivadavimo iš kūno — pasibaigti ir išnykti?

— Tiesą sakai, Simmijau, — tarė Kebėtas. — Juk išspręsta, rodosi, tik
kaip ir pusė to, ką reikia išspręsti, būtent, kad mūsų siela buvo
mums. dar negimus; norint įrodymą privesti prie galo, reikia, be to,
dar papildomai įrodyti, kad ir po mūsų mirties ji bus taip pat, kaip
ir mums negimus.

— Tai jau, Simmijau ir Kebėtai, įrodyta, — pastebėjo Sokratas, — jei
tik panorėsite paskutinį įrodymą sujungti su tuo, dėl kurio mes jau
anksčiau buvom sutikę, būtent, kad visa gyva kylo iš to, kas mirė.
Juk jei mūsų siela jau ir anksčiau būna, tai reikią pripažinti, kad ji,

TTT HMHEINTN

78

XXV.

M. Račkauskas: Platono Fedonas 131

ateidama į pasaulį ir gimdama, gimsta ne iš ko kito, kaip iš mirties ir
mirimo. Argi iš to būtinai neina, kad siela būna ir po mirties, nes jai,
žinoma, reikia vėl gimti? Tokiu būdu, apie ką dabar kalbate, jau įrodyta.
Bet man rodos, kad vis dėlto tu ir Simmijas su mielu noru sutik-
tute dar plačiau panagrinėti šitą klausimą: jūs vis dar, lyg vaikai,
bijote, kad vėjas iš tikrųjų neišblaškytų ir neišpustytų sielos, jai
išeinant iš kūno, ypač jei kūnui teks mirti ne ramiu oru, o kokiam
dideliam vėjui pučiant.

Kebėtas prasijuokė ir tarė:

— Pasistenk gi, Sokratai, išblaškyti mūsų baimę, kuri tačiau nėra
mūsų, bet, tur būt, kažkokio vaiko, kurs sėdi mumyse ir baidosi visų
tokių dalykų. Taigi pamėginkime įtikinti jį, kad nebijotų mirties,
lyg kokios baidyklės.

— Tada reikia — pasakė Sokratas. — kasdien giedoti jam kerėjimo
giesmę, ko! pasigydysit nuo baimės.

— Bet Sokratai, — tarė Kebėtas, — iš kur imsime dabar tokių giesmių
gerą giedotoją, tau rengiantis mus palikti?

— Graikija didelė, Kebėtai, ir joje yra tinkamų žmonių, — atsakė
Sokratas; — nemaža ir visokių svetimtaučių, kuriuos visųs reikėtų
aplankyti, tokio giedotojo beieškant, ir nesigailėti nei pinigų nei vargo,
nes nėra tinkamesnio daikto, kuriam galėtute geriau savo pinigus
išleisti. Taip pat ir savo tarpe reikia paieškoti: galimas daiktas, kad
sunku bus rasti žmonių, kurie geriau už jus galėtų tai atlikti.

— Tai bus padaryta, — pasakė Kebėtas. —- Bet grįžkime, jei tatai

"tau malonu, prie to, kur sustojome.

— Žinoma, malonu. Kodėl nebus malonu.

— Gerai sakai, — tarė Kebėtas.

— Taigi, — kalbėjo toliau Sokratas, — ar ne tokį reikia sau pa-
statyti klausimą: kuriam, galiausiai, daiktui tinka tai patirti, būtent —
išnykti? Dėl kurio daikto tenka bijoti, kad su juo to neatsitiktų?
Ir dėl kurio netenka? Po to turime vėl pažiūrėti, kuriems iš jų pri-
— Tiesą sakai, — tarė Kebėtas.

— Ar nedera tai patirti daiktui, atsiradusiam iš sudėties ir sudėtin-
gam iš prigimties? Ar toks sudėtingas daiktas neturi išsiskirstyti
tokiu. pat būdu, kokiu būvo sudėtas? O jei koks daiktas pasitaiko
nesudėtingas, ar nedera ypač jam vienam nepatirti to?

— Man rodos, kad taip, — pritarė Kebėtas.

— O juk ypatingai tinka būti nesudėtingiems tiems daiktams, kurie
visuomet pasilieka tokie pat ir nesikeičia? Ir atvirkščiai, ar netinka
būti sudėtingiems tiems daiktams, kurie nuolat keičiasi ir niekuomet
nepasilieka tokie pat?

— Ir man taip rodos.

— Dabar, — pasakė Sokratas, — grįžkime prie to, apie ką anksčiau
kalbėjome. Visa tai, ką mes savo klausimuose ir atsakymuose pa-
vadinome būties vardu, ar visuomet pasilieka tas pat, ar kartais
keičiasi? Lygybė, kaip tokia, grožis, kaip toks, ir kitos savaime
esančios būtys, — ar kada įgauna kokį nors pasikeitimą, ir kokį

132

79

XXVI.

c
XXVII,

M. Račkau:kas: Platono Fedonas

maždaug? Arba kiekviena tų esmių, būdama pati ir vienalytė, tokia
ir pasilieka, ir niekuomet niekur jokiu būdu jokio pakeitimo neįgauna?
— Būtinai taip, Sokratai, — pasakė Kebėtas, — ji pasilieka pastovi.
— O kaip dėl Gaugelio kitų gražių daiktų, pavyzdžiui, dėl žmo-
nių, arklių, apsiaustų ir kitų, kiek jie gražūs, ar lygūs, a: aplamai
turi kokį panašų pavadinimą? Ar jie pasilieka tokie pat, arba prie-
šingai: palyginus su būtimis, nei patys savyje, nei santyky su kits
kitu niekados ir jokiu būdu nepasilieka nepasikeitę?

— Su daiktais kitaip, — atsakė Kebėtas: — jie nuolat keičiasi.

— Ar tu negali pažinti šių pastarųjų lytėjimo, regėjimo ir kitų po-
jūčių pagalba, tuo tarpu kai esmių negalima kitaip suvokti, kaip tik
proto mintijimu, nes jos yra belytės ir nematomos?

— Višiškai teisingai sakai, — pritarė Kebėtas.

— Taigi, ar nesutiktum nustatyti, — kalbėjo toliau Sokratas, — dvi
būčių rūšis: viena — matomieji daiktai, antra — nematomieji?

— Nustatykim, — sutiko Kebėtas.

— Nematomoji būtis visada pasilieka ta pati, matomoji gi — niekumet?
— Galime ir tai nustatyti, — pritarė Kebėtas.

— O toliau, — kalbėjo Sokratas, — iš ko gi mes patys sudaryti?
Ar ne is kūno ir sielos? Ar gal dar iš ko kito?

— Iš nieko kito, — pasakė Kebėtas.

— Taigi į katrą rūšį daugiau panašus ir su katra labiau giminin-
gas kūnas?

— Kiekvienam aišku, kad su matomąja, —- atsakė Kebėtas.

— O siela? Matoma ar nematoma?

— Žmonių bent — ne, Sokratai, — pasakė Kebėtas.

— Bet juk mes kalbame apie matoma ir nematoma, pasiremdami
žmonių prigimtimi? O gal turi galvoj kokią kitą prigimtį?

— Ne žmonių.

— Tai kaip sakome apie sielą? Matoma ji, ar nematoma?

— Nematoma.

— Vadinas, ji neregima?

— Taip.

— Todėl siela labiau už kūną panaši į neregimąją rūšį, kūnas gi —
į matomąją.

— Neišvengiamai taip, Sokratai.

— O ar nekalbėjome anksčiau ir apie tai, kad siela kam nors ištirti
vartoja kūną — regėjimą, girdėjimą ar kitą kokį pojūtį (nes ištirti ką
pojūčių pagalba ir reiškia ištirti tai, pavartojant kūną), būna kūno
nukreipiaina į tas sritis, kur yra nuolatinis keitimasis ir, liesdama tokį
daiktą, iškrypsta iš tiesaus kelio, susijaudina ir, nusiminusi, svyruoja,
lyg apsvaigusi?

-— Taip, kalbėjome.

— O kai ji tyrinėja ką nors, būdamą pati viena, ar ji Nepakyk prie
to, kas tyra, amžina, nemaru, nekeičiama? Savo prigimtimi būdama
artima visam tam, ar nebendrauja ji su juo tol, kol gali pasilikti pati
viena? Ar siela nesiliauja tada klaidžiojusi? Ar nepasilieka ji visada
pati viena, susijungdama su nesikeičiančiomis būtimis? Ir ar tokia
sielos būklė nebus mintijimas?

XXVIII.
80

XXIX.

M. Račkauskas: Platono Fedonas 133

— Labai gražiai ir teisingai kalbi, Sokratai, — pasakė Kebėtas.

— Taigi, išeinant iš to, kas anksčiau ir kas dabar buvo pasakyta,
kaip tau rodos, į kokią daiktų rūšį siela labiau panaši ir kokiai la-
biau gimininga?

— Man rodos, Sokratai, atsakė Kebėtas, — kad kiekvienas, net ir
mažiausiai sugebąs galvoti, tokiu keliu eidamas, sutiks, kad siela
visais atvejais daugiau panaši į tai, kas niekados nesikeičia, negu
į priešinga.

— O kūnas?

— Į priešinga.

— Įsidėmėk dar ir štai ką: kadangi siela ir kūnas būna drauge,
gamta įsako kūnui vergauti ir klausyti, sielai — valdyti ir viešpa-
tauti. Katras, tavo galva, panašus į dieviška ir katras į mirtinga?
Ar nesirodo tau, kad tam, kas dieviška, pačios gamtos skirta valdyti
ir vadovauti, o tam, kas maru, — klausyti ir vergauti?

— Man bent, taip.

— Taigi į katrą panaši siela? |

-— Aišku, Sokratai, kad siela panaši į dieviška, kūnas gi — į mirtinga.
— Dabar, Kebėtai, -— kalbėjo Sokratas, —- pagalvok: ar iš viso-to,
kas mūsų pasakyta, neina, kad siela labiausiai panaši į dieviška,
nemirtinga, tik mintimi suvokiama, tolygu, nesuardoma, visada vie-
ninga ir pastovų; gi kūnas labiausiai atsako visa žmogiška, maru,
daugeriopa, mintimi nesuvokiama, suardoma, visuomet nėvieninga
ir nepastovu. Ar galime su tuo nesutikti, mielas Kebėtai, ir kitaip
nustatyti?

— Negalime,

— O kas toliau? Jei visa tai taip, ar kūnui nedera greit irti, sielai
gi -- likti ar visai nesunaikinamai, ar bent arti to?

— Žinoma, taip.

— Juk pats pastebi, -— pasakė Sokratas, — kad, žmogui mirus, jo
regimoji ir regimo srity esanti dalis — kūnas, ar tai, ką vadiname
lavonu ir kam dera suirti, subyrėti, išpustytam būti, — nepatiria
nieko tokio staiga, bet gan ilgą laiką būna, ypatingai gi jei kas
miršta pačiame amžiaus žydėjime, turėdamas žydintį kūną. O jei
lavoną išbalzamuoti, kaip balzamuojama Egipte, tai pasilieka beveik
sveikas stebėtinai ilgą laiką. Bet jei kūnas sutrūnėja, kai kurios jo
dalys, kaip antai, kaulai, gyslos ir visos kitos tokios, pasilieka, taip
sakant, nemarios. Ar ne taip?

— Taip.

— Gi siela, neregimoji mūsų dalis, vykstanti į atsakomą jai vietą —
garbingą, tyrą, nematomą, paprastai sakant, į Hadą, pas gerąjį ir
išmintingąjį dievą, kur, jei dievas panorės, netrukus teks ir mano
sielai keliauti, nejaugi toji mūsų siela, turėdama tokias savybes ir
tokią prigimtį, atsiskyrus nuo kūno, tučtuojau, kaip daugelis žmonių
tvirtina, yra išpustoma ir pranyksta? Toli gražu ne, mielas Simmijau
ir tu, Kebėtai. Priešingai, greičiau štai kas atsitinka: siela atsiskiria
nuo kūno, skaisti būdama, neimdama su savimi nieko iš to, kas
yra kūno, nes, begyvendama, neturėjo su kūnu jokio bendravimo,

134

81

XXX.
b

XXXI.

82

M. Račkauskas; Platono Fedonas

kiek tai nuo jos parėjo, bet šalinosi jo, pasilikdama pati savyje su-
sikaupusi ir nuolat tuo rūpindamasi. (Gi tai nieko kito nereiškia,
tik tą, kad siela teisingai mąstė ir iš tikrųjų rengėsi ramiai mirti.
Ar ne tatai bus rūpinimasis mirtimi?

— Vadinas, ar taip nusiteikusi siela nevyksta į panašią į save, ne-
matomą, dievišką, nemirtingą, išmintingą sritį? Jai ten nusikėlus, ar

"nelaukia išganymas? Ar nebus ji laisva nuo klaidžiojimo, neišmin-

tingumo, baimės, nožmių aistrų ir kitų žmogaus blogybių? Ir, kaip
sakoma apie tuos, kuriems pavedama šventąsias pareigas eiti, ar iš
tiesų nebendraus ji amžinai su dievais? Taip pasakysime, Kebėtai,
ar kitaip?

— Prisiekiu Diju, taip, — patvirtino Kebėtas.

— Bet, manau, jei kūną palieka siela suteršta ir nešvari — todėl,
kad nuolat bendravo su kūnu, jam tarnavo, jį mylėjo, kūniškų įgei-
džių ir malonumų buvo apkerėta, pripažino teisinga tik tai, kas turi
kūno pavidalą, ką galima paliesti, pamatyti, išgerti, suvalgyti, panau-
doti meilės smagumams; o to, kas akims nematoma ir paslėpta, kas
pasiekiama tik mintimi ir suvokiama filosofija, paprastai nekentė,
bijojo ir vengė, — tokia siela, kaip manai, ar skirsis nuo kūno nie-
kuo nedėta ir skaisti?

— Jokiu būdu ne, — pasakė Kebėtas.

— Tokia siela, manau, bus kiaurai persisunkusi tuo, kas kūniška,
nes jos bendravimas ir buvimas su kūnu, dėl nuolatinio draugavimo
ir didelio rūpinimosi juo, kaip ir surišo ją su kūnu į viena?

— Taip:

— Reikia manyti, prieteliau, kad bendravusi su kūnu siela esti sunki,
apkrauta, žemėta ir regima. Tokia būdama, ji griūva naštos slėgiama
ir veržiasi vėl į matomąjį pasaulį, baidydamos nematomojo ir Ne-
matomo *". Ji klajoja, kaip pasakojama, kapuose prie kapnamių, kur
kartais neva matomi kažkokie neaiškūs sielų pavidalai — vaidokliai *Š.
Siuose, būtent, pavidaluose ir pasirodo tos sielos, nes jos, ne visi-
škai išsivadavusios iš kūnų, bet regimo dalyviai, gali būti ir matomos.
— Galimas daiktas, Sokratai.

-- Žinoma, galimas, Kebėtai; be to, galimas daiktas ir tat, kad tai sielos
ne gerųjų žmonių, bet sielos piktųjų: jos verčiamos klaidžioti minė-
tose vietose, atlikdamos bausmę už buvusį nuodėmingą gyvenimą.
Ir klaidžioja jos tol, kol, verčiamos savo palinkimo prie kūno, kuris
visur jas persekioja, vėl apsigyvens kūne.

O jos, paprastas dalykas, apsivelka tokiomis būtybėmis, kurių papročiai
tiko sielai žemėje gyvenant.

— Ką turi galvoje, taip sakydamas, Sokratai? 3
— Pavyzdžiui, temokėję apsiryti, pasigerti, paleistuvauti turi virsti,
tur būt, asilų ir kitų panašių gyvulių paderme. Ar ne taip manai?
— Visai galimas daiktas, kad taip, kaip sakai.

— O pamėgusieji neteisybę, priespaudą, plėšimus virsta vilkais, va-
nagais, kirliais. Ar gal pasakysime, kad tokių žmonių sielos eina
kur kitur?

— Be abejonės, jos eina į tavo nurodytas vietas, — pasakė Kebėtas.

M. Račkauskas: Platono Fedonas 135

— Taigi, — kalbėjo toliau Sokratas, — ar neaišku, kad kitos sielos
eis į vietas, atsakomas jų rūpesčiams?

— Visai aišku, -- pritarė Kebėtas.
— O kas laimingiausi iš žmonių? — paklausė Sokratas. — Kas iš
jų gaus geriausią vietą? Ar ne tie, kurie buvo atsidavę visuomeninei
ir valstybinei dorybei, vadinamai sveiku protu ir teisingumu, atsiradu-
siai iš gero būdo ir lavinimosi — be filosofijos ir didesnio galvojimo?
— Kodėl gi šie laimingiausi?

— Todėl, kad jiems tinka vėl apsigyventi jų sielai artimoje, ramioje:
visuomenę mėgstančioje padermėje, kaip antai, bitėje, vapsvoje
skruzdelėje ir dargi net vėl žmoguje, ir tada iš jų išeis tinkami žmo

— (Galimas daiktas.

„— O į dievų giminę neleistina įeiti tam, kas nebuvo atsidavęs filo-

sofijai ir nebaigia gyvenimo visai skaistus. Tat prieinama tik paži-
nimo mylėtojui. Štai kodėl, prieteliau Simmijau ir tu, Kebėtai, tikri
filosofai susilaiko nuo visų kūno aistrų ir napasiduoda joms. Ir el-
giasi jie taip ne dėl to, kad bijotų pragaišties ar neturto, kaip dau-

- gelis gobšų žmonių; ir ne iš baimės nustoti pagarbos ir menkos

šlovės, kaip tat daro valdžios ir garbės mėgėjai, susilaikydami nuo
aistrų.

— Bet tikriesiems filosofams ir nederėtų kitaip elgtis, — pastebėjo
Kebėtas.

— Prisiekiu Diju, nederėtų. — pasakė Sokratas. — Todėl, Kebėtai,
visi, kas rūpinasi savo siela ir gyvena ne tam, kad tarnautų kūnui,
palieka žmones, kuriems tai nepatinka, ir neina su jais tuo pačiu
keliu, kaip su nežinančiais, kur einą. Manydami, kad nereikia daryti

„nieko, kas nesutinka su filosofija ir su jos teikiamu išsivadavimu bei

XXXIII.

83

“=

apsivalymu, jie atsiduoda filosofijai ir eina ten, kur yra jos vedami.
— Kaip tat suprasti, Sokratai?

— Aš pasakysiu, — tarė Sokratas. - Pažinimo mylėtojai, — kalbėjo
jis toliau, -— žino, kad filosofija gauna jų sielą lyg visiškai kūno
sukaustytą, prie jo prilipdytą, priverstą žiūrėti į būtį lyg per kalėjimo
pinučius (o ne betarpiškai pati per save), pasmerktą merdėti visiškoje
proto tamsybėje. Ji mato, kad visos šios baisybės pareina nuo
pagavusių žmones aistrų, ir kad pirmiausia pats kalinys yra kaltas,
kad pateko į grandines. Taigi, kaip sakau, pažinimo mylėtojai žino,
jog filosofija, gavusi tokią jų sielą, ramiai mudrina juos, mėgina
atvaduoti, nurodydama į tai, kaip klaidingi yra tyrinėjimai akių pa-
galba, taip pat ausų ir kitų pojūčių organų. Filosofija įtikina sielą
be būtino reikalo nesinaudoti jutimais, skatina ją susikaupti ir už-
sidaryti savyje, niekuo nepasitikėti, išskyrus save ir tai, ką ji pati
viena mąsto apie Liekvieną iš esančių pasaulio daiktų, kaip tokį;
gi tai, ką siela gali suvokti kitko pagalba, kas kartais atrodo vienaip,
kartais— kitaip, laikyti visiškai klaidinga. Juk visa tai yra iš juntamo
ir regimo srities; gi tai, ką siela pati viena suvokia, yra tik protui
prieinama ir nematoma. Tikrojo filosofo siela mano, kad nereikia
priešintis savo išsivadavimui, ir todėl, kiek galėdama, susilaiko nuo
malonumų, aistrų, liūdesio, baimės, nes, jos supratimu, tas, kas patiria

136

[7

XXXIV.

M. Račkauskas: Platono Fedonas

perdidelį džiaugsmą, ar baimę, ar liūdesį, ar geidulius, — pasiduoda
ne tik tokiai blogybei, kokia ji ir kitiems atrodo, būtent, ligai, pinigų
išaikvojimui geiduliams patenkinti, bet ir blogybei, kurios jis tokia
nelaiko, o kuri yra didžiausia ir sunkiausia iš visų blogybių.

— Kas tai per blogybė, Sokratai? —- paklausė Kebėtas.

— Stai kokia: siela kiekvieno žmogaus, patiriančio didelį džiaugsmą
ar didelį nuliūdimą, yra verčiama manyti, jog tai, kas joje ypač su-
kelia šiuos jausmus, yra kažkas tikriausio ir teisingiausio; tuo tarpu
yra kitaip: visa tai yra iš regimo srities. Ar ne?

— Žinoma, taip.

— Ar ne tokiam padėjime siela būna labiausiai kūno varžoma?

— Kokiu būdu?

— Kiekvienas smagumas, kiekvienas sielvartas lyg vinimi prikala
ir stipriai sujungia sielą su kūnu, padaro sielą kūno pavidalo, nes
ji įsivaizduoja esant tiesą visa tai, ką kūnas sako. Juk dėl sutikimo
su kūnu siela yra verčiama džiaugtis tuo, kuo džiaugiasi kūnas, ir
todėl, mano nuomone, ji verčiama pasidaryti kūno kelionės draugu
ir misti tuo pačiu maistu ??. Tokia būdama, ji niekados negali skaisti
ateiti į Hadą, bet visuomet kūno perpildyta išeina iš jo. Stai kodėl
ji netrukus vėl krinta į kitą kūną, ir, tartum jo apvaisinta, auga jame;
ir todėl nelemta jai būti su tuo, kas dieviška, skaistu, tolygu.

— Tikrą tiesą sakai, Sokratai, — pastebėjo Kebėtas.

— Stai kodėl, Kebėtai, tikri pažinimo mylėtojai yra padorūs, ryžti
vyrai, o ne dėl to, ką pasakoja apie tai žmonės. Ar kitaip manai?
— Aš bent, visai ne,

— Aišku. Filosofo siela taip, būtent, ir samprotaus; ji nemanys, kad
tilosofija turi ją išvaduoti, o kai išvaduos, ji galinti atsiduoti sma-
gumams ir skausmams, ir tokiu būpu vėl susirišti su kūnu, dirbti
nepabaigiamąjį darbą Penelopos 30, atleisdavusios kaskart audeklą.
Priešingai, filosofo siela, susidarydama vidaus rimtį, nesutrikdomą
skausmų bei malonumų, seka protą ir nuolat jame gyvena, dvasios
akimis žiūri į teisinga, dieviška, visiškai tikra?!, ir tuo pasistiprina.

nagrinėti; pasikvieskite ir mane, jei tikitės su manimi greičiau išspręsią
savo neaiškumus.

PPP PLDVYPerp PN ENA PPV MPP

"TW PRNETT TSR PNPPPHAENANVYVEMAMES

85

e XXXVI.

M. Račkauskas: Platono Fedonas 137

— Pasakysiu tau visą teisybę, Sokratai, — atsiliepė Simmijas. Juk
seniai abejodami, baksteriame ir raginame vienas antrą paklausti
tavęs; labai norime išgirsti tavo nuomonę, bet nedrįstame įkyrėti,
bijodami, kad tau kalbėti bus nemalonu dėl tave ištikusios nelaimės.
Tai išgirdęs, Sokratas nusišypsojo ir tarė:

—- E, brangusis Simmijau, tikrai sunku man būtų kitus vyrus
įtikinti, kad dabartinio savo likimo nelaikau nelaime, jei net jūsų
negaliu įtikinti, o vis bijote, kad nebūčiau dabar kiek blogiau nu-
siteikęs, negu per visą savo gyvenimą. Jūs, matyt, laikote mane
silpnesniu mantikos3ž srity net už gulbes: anos, nujausdamos
neišvengiamą mirtį, nors ir anksčiau giedodavo, ima dabar giedoti
ilgesnes ir gražesnes giesmes 3, džiaugdamos, kad rengiasi vykti
pas tą dievybę, kuriai tarnauja. Gi žmonės, bijodami mirties, ir
gulbes apkalba, sakydami jas apverkiant savo mirtį ir giedant iš
nuliūdimo. Žmonės nesuvokia, kad joks paukštis negiedos, bū-
damas alkanas, ar sušalęs, ar dėl kitko nusiminęs, — nei lakštingala,
nei kregždė, nei kukutis, kurie, kaip sakoma, giedodami savo ne-
laimes išraudoją. Man gi rodos, kad ir šitie paukščiai, kaip ir
gulbės, gieda ne dėl nuliūdimo, bet dėl to, manau, kad jie, kaip
Apollono paukščiai, yra apdovanoti mantikos dovana ir iš anksto
žino, koks gėris laukia jų Hade. Štai kodėl šitie paukščiai mirties
dieną labiau, negu kitu laiku, ir gieda ir ypatingai džiaugiasi.
O ir aš pats laikau save tokiu pat tarnu ir taip pat pašvęstu tam
pačiam dievui, kaip ir gulbės **. Iš savo valdovo gavau mantikos
dovaną, nemenkesnę už gulbių, ir todėl taip pat drąsiai, kaip ir
jos, skyriuosi su gyvenimu. Taigi kalbėkite su manim, klauskite,
ką tinkami, kol Vienuolika Atėnų vyrų tat leidžia

— Labai gerai sakai, — tarė Simmijas. — Ir aš tau išdėstysiu,
ko nesuprantu, o paskui tenurodo Kebėtas, kur jis nesutinka su
tavo žodžiais. Mano mintys, Sokratai, dėl tavo paliestų klausimų,
tur būt, bus tos pačios, kaip ir tavo, būtent: tikras pažinimas
šiame gyvenime ar negalimas, ar kažkaip labai sunkus. Tačiau,
iš kitos vėl pusės, tik visiškai silpnos dvasios žmogui tinka atsi-
sakyti nuo pagrindinio bei nuodugnaus tyrinėjimo visoko, kas tuo
klausimu yra pasakyta, Juk šiuo atveju reikia bent viena iš dviejų
atsiekti: arba pažinti bei ištirti dalyko esmę, arba, jei tat negalima,
bent paisirinkti iš visų žmogaus protavimų patį geriausį ir
mažiausiai sugriaunamą, ir juo pasikliaujant drąsiai, lyg laiveliu,
plaukti per gyvenimą, jei kas, žinoma, negalėtų keltis dar saugiau
ir tikriau, naudodamasis patikimesne kėlimosi priemone — kokios
dieviškos tiesos atvėrimu. Dabar ir aš bent nesigėdysiu klausinėti
tavęs, jei jau ir tu pats mane ragini, ir paskui nesikrimsiu neiš-
dėstęs savųjų minčių. Iš tikrųjų, Sokratai, kai ąš ir pats vienas
ir drauge su Kebėtu nagrinėju visa, kas buvo pasakyta, toli gražu
neatrodo įtikinamai pasakyta.

O Sokratas tarė:

— Galimas daiktas, prieteliau, kad tau teisingai atrodo. Bet pa-
sakyk, kuo, būtent, nėsi patenkintas? |

138

8

o

d

XXXVII.

87

M. Račkauskas: Platono Fedonas

— Man bent, — atsakė Simmijas, — nepatinka tai, kad mūsų
protavimus galima pritaikyti ir harmonijai ir lyrai bei stygoms,
būtent, kad ir harmonija yra kažkas nematoma, bekūniška, gražu
ir dieviška suderintoje lyroje; pati gi lyra bei stygos yra kūnai,
turi kūno pavidalą, yra sudėtiniai, žemiški, giminingi tam, kąs
miršta. Juk jei kas nors, sulaužęs lyrą ar supiaustęs bei suplėšęs
stygas, imtų remtis panašiais, kaip tu, įrodymais, būtent, kad anoji
harmonija būtinai dar turi būti ir neturi žūti, nėra jokio galimumo
prileisti, kad lyra dar būna ir suplėšius jos stygas; gi stygos, bū-
damos mirtingosios rūšies daiktais, gyvena toliau, tuo tarpu kai
harmonija pražuvo. Juk negalimas daiktas, kad harmonija, būdama
vienos prigimties su dieviška bei nemirtinga, būdama jiems gimi-
ninga, žūtų anksčiau, negu tai, kas maru. Priešingai būtinas da-
lykas, kad harmonija pati toliau dar būtų ir tik medžiui bei sty-
goms supuvus ką nors patirtų. Taigi, aš bent manau, Sokratai,
bet ir tu pats tai pastebėjai, kad mes vaizduojamės sielą ypatingai
esant kaži kokią harmoniją. Tuo tarpu kai mūsų kūnas tarytum
yra įtemptas ir palaikomas šilimos, šalčio, sausumo, drėgmės ir
kitų panašių reiškinių, mūsų siela yra harmoningas junginys visų
šitų pradų, jei tik šitas junginys sudarytas tiksliu ir tinkamu san-
tykiu. Taigi, jei siela yra tam tikra harmonija, aišku, kad, mūsų
kūnui dėl ligų ar kitų vargų susilpnėjus bei suminkštėjus, ir siela .
turi, neišvengiamas dalykas, tučiuojau žlugti, nors ji būtų ir die-
viškiausios prigimties, kaip žlunga visokios kitos harmonijos, —
ir tos, kurių esama garsuose, ir tos, kurios yra visuose meni-
ninkų kūriniuose. Liekanos gi kiekvieno kūno skyrium ilgą laiką
gali likti, kol bus ar sudegintos, ar supus. Taigi pagalvok dabar,
ką mes atsakysime į tokią kalbą, jei kas tvirtintų, kad siela yra
junginys pradų, iš kurių sudaromas kūnas, ir kad ji pirmiausia
vadinamosios mirties sunaikinama,

Sokratas, akylai pažiūrėjęs (kaip jis dažnai darydavo), nusišypsojo
ir tarė:

— Bet vis tik Simmijaus teisybė. — Jei kas kitas iš jūsų sąmojin-
gesnis už mane, tai kodėl neatsakė? Juk Simmijas, rodosi, gudriai
mane pagavo. Tačiau, manau, prieš jam atsakant, reikia išklau-
syti Kebėtą, ką, pagaliau, ir šis turi prikišti mano įrodinėjimams.
Tokiu būdu turėsime laiko pagalvoti, ką mums atsakyti, ir, išklausę
Kebėtą, arba sutiksime su jais abiem, jei pasirodys, kad jie mums
pritaria, arba, priešingu atveju, ginsime savo nusistatymą. Nagi,
Kebėtai, — paklausė jo Sokratas, — sakyk, kas tave jaudina ir |
teikia nepasitikėjimo?

— Pasakysiu, — atsakė Kebėtas. — Taigi man rodos, kad mūsų
protavimas vis dar lieka vietoje, ir jam galima prikišti tą pat,
ką mes anksčiau minėjomė. Juk kad miisų siela buvo jau anksčiau,
prieš įeidama į šitą štai pavidalą, neneigiu, kad tatai gražiai įro-
dyta, ir, jei nebus per drąsiai pasakyta, visai patenkinamai. Bet
kad ir po mūsų mirties siela dar kažkur būna, neatrodo man taip
pat aišku. Ir kad siela nėsanti stipresnė ir negyvenanti ilgiau už

88

M. Račkauskas: Platono Fedonas 139

kūną, ir čia nesutinku su Simmijaus prieštaravimu: juk, mano
nuomone, visais šitais atžvilgiais siela žymiai pralenkia kūną. Ko
gi dar (galėtų man prikišti protas) abejoji, matydamas, kad, žmo-
gui mirus, net silpnesnioji jo dalis toliau būna? Ir ar nesirodo
tau būtinas dalykas, kad per tą pat laiką turi palikti ir tai, kas
yra ilgesnio amžiaus? Pasvarstyk dabar. ar sakau ką rimto. Man
irgi, kaip ir Simmijui, reikia, matyt, griebtis kokio palyginimo.
Visas tavo protavimas atrodo toks, kaip jei kas imtų kalbėti
apie mirusį seną audėją šitokiu būdu: kad audėjas nemirė, bet,
galimas daiktas, kur nors sveikas gyvena, — o įrodymui patiektų

„apsiaustą, kurį anas, pats išaudęs, dėvėjo, — ir kad apsiaustas

yra sveikas i nesunaikintas. O jei kas tuo nepatikėtų, tai pa-
klaustų: k“ „giau tveria — žmogus, ar nuolat vartojamas ir dėvi-
mas a“ „ustas? Kam nors atsakius, jog ilgiau tveria Žmogus,
anas . palaikytų įrodyta, kad, žinoma, tuo labiau turi būti svei-
kas žmogus, jei jau jo apsiaustas, daiktas labai netvirtas, tebėra
nesunaikintas. Bet, Simmijau, tatai, manau, iš tikrųjų ne taip bus.
Taigi ir tu pasvarstyk, ką sakau. Juk kiekvienas suprastų, kiek
toks protavimas netikęs. Anas audėjas, išaudęs ir sudė-
vėjęs daug tokių apsiaustų, pats žuvo vėliau, negu daugybė tų
apsiaustų, bet anksčiau, negu nudėvėjo savo paskutinį apsiaustą.
Nejaugi iš to galima padaryti išvadą, kad žmogus yra kažkas
menkesnio ir silpnesnio už apsiaustą? Panašus, mano nuomone,
palyginimas gali parodyti tik sielos santykį su kūnu, ir geriau,
man rodos, tiktų, jei betkas, kalbėdamas taip apie juos, pasakytų,
jog siela yra ilgaamžė, kūnas gi — menkesnis ir trumpiau gyvena.
Tiesa, toks galėtų dar pridėti, kad kiekviena siela nunešioja daug
kūnų, ypatingai jei siela gyvena žemėje ilgus metus. Juk jei
kūnas vis munka ir nyksta dar žmogui tebegyvenant, tai siela
nuolat audžia naują audinį nudėvimam kūnui; o kai siela žlunga,
ji būtinai turi turėti savo paskutinį audinį ir tik už pastarąjį
vieną anksčiau pranyksta. Sielai gi išnykus, kūne jau veikiai
pasireiškia jo silpnoji prigimtis, ir jis netrukus pūna ir nyksta.
Vadinas, šitokiu įrodymu remiantis, jokiu būdu dar negalima lai-
kyti visiškai tikra, kad, mums mirus, mūsų siela dar kur nors
būna. Juk jeigu kas nors sutiktų su tokiu, kuris protauja
taip pat, kaip ir tu, ir net nusileistų jam, pripažindamas, kad
mūsų sielos buvo ne tik tuo laiku, kada mes dar nebuvom gimę,
bet kad niekas nekliudo sieloms ir mums mirus būti, toliau gy-
vuoti, daug kartų gimti ir vėl mirti (juk sielos prigimtis tiek
stipri, jog ji gali pakelti daugkartinį gimimą), tačiau, jei kas dėl
viso to ir nusileistų, vis dėlto negalėtų toliau sutikti, kad ji šiuo-
se pasikartojančiuose gimimuose nenustojanti jėgų ir, galų gale,
visiškai nepasibaigianti ir amžinai neišgaištanti. (Gi apie aną sie-
los mirtį ir apie aną kūno suirimą, kuris sielai nešą galutinę pra-
žūtį, niekas, galima sakyti, nežino: niekam iš mūsų negalima būtų
to pajausti. O jei visa tai taip, aišku, kad niekam netinka neiš-
mintingai drąsiai sutikti mirtį, nes niekas negalėtų įrodyti, kad

140

XXXVIII.

c

M. Račkauskas: Platono Fedonas

mūsų siela visiškai amžina ir nesunaikinama. Jei to įrodyti ne-
galima, tai visai aišku, jog kiekvienas, kuris rengiasi mirti, turi
baimintis dėl savo sielos, kad ji, skirdamasi dabar su kūnu, vi-
siškai nežūtų.

Išklausę, ką pasakė Simmijas ir Kebėtas, visi pasijutome, kaip
tat paskiau kits kitam papasakojom, nekaip nusiteikę, nes, nors anksty-
vesniu protavimu ir buvom tvirtai įtikinti, dabar vėl, rodos, nu-
siminėm ir ėmėm abejoti ne tik tuo, kas anksčiau buvo nusakyta,
bet ir tuo, kas bus toliau pasakyta: dar, gal būt, visai nesugebė-
sime spręsti apie kalbamąjį dalyką, ar pats klausimas pasirodys
abejotinas.

Echekratas. Prisiekiu dievais, Fedonai, aš bent pateisinu jus.

d

Iš tikrųjų. išklausęs dabar tave, pats noriu savęs kažkaip taip
paklausti: kokiu, galiausiai, įrodymu mums dar tikėti? Juk ir So-
krato labai įtikinamai išdėstytas protavimas dabar visiškai yra
nustojęs pasitikėjimo. Mūsų sielos. palyginimas su tam tikra
harmonija man ir dabar ypatingai patinka ir anksčiau patikdavo:
jis verčia mane prisiminti, kad ir aš pats buvau tokio nusistatymo.
Ir aš vėl, kaip ir anksčiau, jaučiuos reikalingas kažkokio įrodymo,
kurs mane įtikintų mirusiojo žmogaus sielą nemirštant kartu su
juo. Todėl, dėl Dijo, papasakok man, kaip Sokratas privedė prie
galo visą savo protavimą. Nejaugi ir jam, kaip, anot tavęs, ir
jums, buvo sunkoka, ar ne; ir palaikė savo įrodinėjimą tvirtai, ar
menkai? Papasakok mums visa kuo smulkiausiai.

Fedonas. Iš tikrųjų, Echekratai, dažnai nusistebėdavau Sokratu,
89 bet niekados nebuvau juo taip sužavėtas, kaip anuomet. Nieko, ži

c

noma, nebuvo ypatingo, kad jis visuomet turėdavo ką atsakyti.
Bet mane bent pirmiausia ypač nustebino tai, kaip maloniai, kaip
nuolankiai ir su kokiu meilumu jis išklausė abiejų jaunuolių įro-
dinėjimus, kaip paskui stropiai pastebėjo mūsų gautą iš tų kalbų
įspūdį ir, galiausiai, kaip gražiai mus išgydė nuo dvejojimų, ir
kaip sugebėjo mus, tarytum bėgančią nugalėtą kariuomenę, pa-
drąsinti ir paraginti akylai sekti tolimesnį pasikalbėjimą ir jame
dalyvauti.

„Kaip tat?
„Aš pasakysiu. Atsitiktinai sėdėjau ant žemo suoliuko šalia jo

guolio, iš dešinės; o Sokratas sėdėjo žymiai aukščiau už mane.
Glostydamas mano galvą ir šiaušdamas plaukus pakaušyje (juk
ir anksčiau kartais mėgdavo žaisti mano plaukais), tarė:

— Rytoj tai jau tikriausiai, Fedonai, nusikirpsi savo šituos pui-
kiuosius plaukus 33,

— Tur būt, Sokratai, — atsakiau.

— Ne, nelauksi rytojaus, jei paklausysi bent manęs.

— Kodėl gi? — paklausiau.

— Dar šiandien, — pasakė Sokratas, — ir aš nusikirpsiu savo
plaukus ir tu turėsi šiuos savo nusikirpti, jei, žinoma, nutruks
miisų pasikalbėjimas, ir nesugebėsime jo atgaivinti. Jei aš bent
būčiau tavo vietoje, ir jei man išspruktų pasikalbėjimo siūlas,

m74VVELLPTT

XXXIX.

90

M. Račkauskas: Platono Fedcnas 4 141

prisiekčiau, kaip kitados argiečiai 59, vėl atauginti plaukus tik tada,
kai pergalėsiu Simmijaus ir Kebėto įrodinėjimą.

— Taip, -- pasakiau, — yra patarlė, kad ir Heraklas dviejų ne-
nugalės 37,

— Na, — tarė Sokratas, — tad pasikviesk į pagalbą ir mane, lyg
savo lolają?š, kol dar nesutemo 39,

— Gerai, — atsakiau, — kviečiu tave į pagalbą, tačiau ne kaip He-
raklas Iolają, bet kaip Iolajas Heraklą.

— Tai nesvarbu, — pasakė Sokratas. — Bet pirmiausia reikėtų
pasirūpinti, kad mus kartais neištiktų kas nors nelemto.

— Kas tokio? —- paklausiau.

— Bijau, — tarė Sokratas, — kad netaptume mizologais*“, pa-
našiai kaip atsiranda mizantropų. Nėra didesnės nelaimės, kaip
jei kas neapkenčia protavimų. Juk ir mizologija tokiu pat būdu
išsivysto, kaip ir mizantropija: pastaroji atsiranda iš didelio ir
nesąmoningo pasitikėjimo kuo nors. Manėme kokį žmogų esant
visiškai teisingą, dorą, patikimą, gi paskiau paaiškėjo, kad jis ne-
tikęs žmogus ir melagis. Taip atsitiko ir su antru, trečiu žmo-
gumi. Kai kas dažnokai yra tat patyręs, ypatingai dėl tokių,
kuriuos laikė artimiausiais, geriausiais savo prieteliais, toks, galų
gale, po keleto panašių apsirikimų ima nekęsti visų ir manyti,
kad visiškai dorų žmonių visai nėsama. Argi nepastebėjai, kad
taip atsitinka?

— Dažnokai bent, — atsakiau.

— Ar tai ne gėda? — kalbėjo toliau Sokratas: — ir ar neaišku, kad
toks imasi tvarkyti žmones, nemokėdamas jų ištirti ir pažinti?
Juk jei toks šiuo atveju elgtųsi mokamai, jis manytų apie žmo:
nes (kaip tat ir iš tikrųjų esti), kad grynai dorų ir nedorų
žmonių, kaip tokių, labai nedaug, kad daugumas žmonių užima
vidurį tarp anų.

— Kaip sakai? — paklausiau.

— Taip pat, — atsakė Sokratas, — kaip esti su labai mažais ir
su labai dideliais daiktais. Kas, manai, pasitaiko rečiau, negu
sutikti ar labai žemą ar labai aukštą žmogų, ar tokį pat šunį, ar
kitką tokio? Ar greitą ar lėtą žmogų, ar gražuolį ar šlykštybę,
ar baltą ar juodą? Nejaugi nebūsi pastebėjęs, kad visų savybių
kraštutinumai retai ir nedaug tepasitaiko? Gi tų, kas užima vidurį,
yra labai gausu?

-- Pastebėjau, — atsakiau.

— Ar nemanai, — kalbėjo toliau Sokratas, — kad jei būtų suruo-
štos niekšybės pirmenybių rungtynės, tai ir čia visai maža žmo-
nių išeitų nugalėtojais?

—- Tur būt taip, — pasakiau.

— Tikrai tur būt, — pakartojo Sokratas. — Bet šituo atveju tarp
protavimų ir žmonių panašumo nėra (aš pasekiau dabar tave,
nes šį kartą tu mane nukreipei nuo dalyko); panašumo tarp jų
esti tik tada, kada kas nors, aplamai nebūdamas protavimų žino-
vas, patikės kokio irodymo teisingumu, gi paskui, po kiek laiko,

142

9

d

m

XLI.

M. Račkauskas: Platono Fedonas

laikys jį klaidingu (nors kartais jis iš tikrųjų toks, kartais gi ne
toks) ir taip elgsis su antru ir trečiu protavimu. Juk žinai, kad
žmonės, įgudę prieštaraujančius protavimus vartoti, ima, galiausiai,
tarytis esą patys išmintingiausi žmonės ir manyti, jog jie vieni tik tesu-
prantą, kad nei kalbose nei daiktuose nėsą nieko sveiko bei tei-
singo, bet kad visa esminga iš tikrųjų yra nuolatinis potvynis ir
atoslūgis, tartum Euripe*!, ir nė valandėlės nepasilieka vietoje.
— Tikriausią teisybę sakai, — pastebėjau.

— Tokiu būdu, Fedonai, — kalbėjo Sokratas, — ar nebūtų ap-
verktinas dalykas, jeigu kas, esant teisingam, sveikam ir protui
prieinamam protavimui, išklausęs tokių įrodinėjimų, kurie vienu
atveju atrodo teisingi, kitu — ne, kaltintų ne save ar savo nemo-
kėjimą, bet, apmaudo, galų gale, pagautas, džiaugdamasis nukeltų
kaltę nuo savęs ant protavimų aplamai ir likusįjį gyvenimo laiką
nekęstų jų ir keiktų, netekdamas tokiu būdu galimumo pasiekti
tiesą ir esmės pažinimą.

— Prisiekiu Diju, — pasakiau, — tikrai liūdnas būtų dalykas.

„ — Taigi, — kalbėjo toliau Sokratas, — pirmiausia šitokio dalyko.

pasisaugokim, neleisdami į mūsų sielą įsiskverbti minčiai, kad
protavimuose nėsą nieko sveiko; priešingai, verčiau pripažinkime,
kad mes patys nėsame sveiki, kad mums dar reikia tvirtėti ir
stengtis tos sveikatos įsigyti. Tau tad ir visiems kitiems tai svarbu
ir dėl tolimesnio gyvenimo, o man — dėl mane laukiančios pa-
čios mirties: šiuo metu aš bent būgauju pasielgti ne kaip išminties
mylėtojas, o kaip ginčų mėgėjas, neišauklėtų žmonių pavyzdžiu.
Juk kalbami žmonės, besiginčydami, rūpinasi ne ginčo dalyku,
bet daro pastangų, kad tai, ką jie nustatė, ir klausytojams atro-
dytų teisinga. Ir man rodos, kad šituo atveju skirsiuos nuo jų

ien tik tiek: rūpinsiuos ne tuo, kad visiems čia esantiems atro-

dytų teisinga tai, ką aš sakau, — tat antraeilis dalykas, —- bet
tuo, kad man pačiam mano tvirtinimai atrodytų visiškai teisingi.
Aš, mielas prieteliau, protauju taip (stebėk, kaip savanaudiškai!):
jei tai, ką aš tvirtinu, teisinga, tad puiku būtų ir pačiam tuo įsi-
tikinti; jeigu mirtis galas visam kam, tai per tą laiką, kurs man
beliko iki mirties, nenorėčiau savo aimanavimais įkyrėti čia esan-
tiemš. Tačiau, tasai mano nežinojimas netruks ilgai (juk būtų
bloga! : jis jau greitai pasibaigs. Taigi pasiruošęs, Simmijau ir
Kebėtai, einu prie mūsų protavimų. O jūs, jei pasitikit manimi,
visiškai nesi:ūpinkit Sokratu, bet daug daugiau rūpinkitės tiesa.
Jei mano žodžiai atrodys jums teisingi, sutikite su manim; prie-
šingu atveju, visokiais įrodinėjimais prieštaraukite, tačiau žiūrė-
kite, kad, įsikarščiavęs, neapgaučiau kartu ir jūsų ir savęs, ir ne-
būčiau panašus į bitę, kuri nulekia šalin, palikusi žaizdoje gylį.

Bet vis tik pradėsime, — kalbėjo toliau Sokratas. — Pirmiausia,

priminkite man tai, ką kalbėjote, jei pasirodytų, kad užmiršau.

Juk Simmijas, kaip matau, nelabai nori tikėti ir bijo, kad siela,

nors ji dieviškesnė ir gražesnė už kūną, būdama tam tikra har-

monija, žus anksčiau. Kebėtas gi man pasirodė jau nusistatęs.

rwomec"Veg wap

pp

92

M. Račkauskas: Platono Fedonas 143

kiek man nusileisti, kad siela esanti ilgesnio amžiaus už kūną, bet
jis mano, jog niekas nežino, ar siela, nudėvėjusi daug kūnų per
ilgą laiką ir palikusi paskutinį kūną, nežus, galų gale, pati, ir ar ne-
tenka laikyti šitą būtent sielos žuvimą mirtimi? Tuo tarpu kai kūnui
lemtas nuolatinis nykimas. Ar tai, ar kita ką, Simmijau ir Kebėtai,
reikia mums išnagrinėti?

Abu sutiko, kad būtent tai.

— Ar visus mūsų ankstyvesniųs įrodymus atmetate, — paklausė
Sokratas, — ar vienus paneigiate, kitų — ne?

— Vienus paneigiam, kitų — ne, — atsakė,

— Ką pasakysite, — paklausė Sokratas, — apie šitą protavimą, ku-
riuo tvirtinome mokymąsį esant prisiminimą? Jei tat taip, ar nėsame
verčiami prileisti, kad mūsų siela jau anksčiau turėjo kur nors kitoje
vietoje būti, prieš savo sukaustymą kūne?

— Mane tas protavimas, — pastebėjo Kebėtas, — ir tada jau visai
įtikino, ir dabar visiškai palaikau jį.

— O juk ir aš, — pasakė Simmijas, — taip pat manau ir labai
nustebčiau, jei man paskui kada nors tektų apie tai kitaip galvoti.
— Bet, Tėbų svety, — pasakė Sokratas, — tau būtinai reikia pa-
keisti savo nuomonę, jei jau palaikai tokią mintį, kad harmonija
esanti sudėtingas dalykas, o siela — tam tikra harmonija, atsiran-
danti iš sujungimo tų pradų, iš kurių susidaro kūnas. Juk nesiremsi
bent anuo savo išvedžiojimu, kad harmonija susidariusi pirmiau,
negu tai, iš ko ji turėjo susidaryti. Ar gal remsies?

— Nieku būdu, Sokratai, — atsakė Simmijas.

-- O ar pastebi, — kalbėjo toliau Sokratas, — kad taip sakyti,
reiškia tvirtinti, jog siela buvo jau prieš priimdama žmogaus pavi-
dalą ir kūną, bet sudaryta iš dar nėsančių dalių? Nes tavoji harmo-
nija nėra tai, kam tu ją prilygini, bet, anot tavęs, pirmiausia atsi-
randa lyra, stygos ir dar nesuderinti garsai, harmonija gi atsiranda
paskutinė ir žūna — pirmutinė. Kaip šis tavo išvedžiojimas gali
sutikti su antruoju?

— Jie negali sutikti, — pasakė Simmijas.

— lr vis dėlto, — kalbėjo Sokratas, — iei aplamai kiekvienam kitam
protavime turi būti dermė, lygiai taip turi būti ir protavime apie
harmoniją,

— Pridera, — pasakė Simmijas.

— Tačiau tas tavo išvedžiojimas nesutinka su pirmykščiu. Todėl
spręsk, katras protavimas tau labiau tinka: ar tas, kad mokymasis
yra prisiminimas, ar tas, kad siela yra harmonija?

— Daug daugiau pirmasis, Sokratai, — atsakė Simmijas. — Juk
antrasis man atsirado be įrodymų ir buvo paremtas tik šiokiu tokiu
panašumu bei tinkamumu, nes tokia nuomonė priimtina taip pat ir
daugeliui žmonių. O aš žinau, kiek apgaulingos tos nuomonės,
kurios yra paremtos vien panašumu: kas jų nepasisaugoja, tučtuojau
tokį suklaidina, — ir geometrijoje ir kituose visuose moksluose. Gi
protavimas apie prisiminimą ir mokymąsi pagrindžiamas visai priim-
tina prielaida. Juk jis pagrįstas tuo, kad siela jau buvo prieš apsi-

144

XLII.

ė

M. Račkauskas: Platono Fedonas

vilkdama kūnu, nes ji yra būtis, vadinamoji tikroji esmė. Mano.

įsitikinimu, šitas dalykas mano išaiškintas pakankamai ir paremtas
tikrais įrodymais. Taigi, man rodos, būtinas dalykas: nei pačiam
nepriimti nei kitiems neprimesti, kad siela esanti harmonija,

— Kaip, Simmijau, — paklausė Sokratas, — rodosi tau: ar harmo-
nijai (bei kokiam kitam juuginiui) tinka kiek kitokiai būti, kaip tie

„ pradai, iš kurių ji sudaryta?

— Jokiu būdu ne.
— Ar gali harmonija veikti ką, kaip aš manau, ar ką kita kentėti
taip pat, kaip veikia ir kenčia jos sudedamosios „dalys?
Simmijas pritarė.
— Ar neturi tad harmonija sekti savo sudėtines dalis, bet ne vado-
vauti joms?
Ir Simmijui taip atrodė.
— Vadinasi, harmonija pati jokiu būdu negali imti krutėti, skambėti,
aplamai kuriuo nors būdu priešintis savo pradams?
— Aišku, ne, — atsakė Simmijas.
— Ką gi? Ar kiekviena darna nėra darni tiek, kiek ji suderinta?
-- Nemoku pasakyti, — atsakė Simmijas.
— Taigi, ar ne tiesa, — kalbėjo toliau Sokratas, — kad jei harmo-
nijos darna yra aukštesnė ir skambesnė (kiek, žinoma, tat gali atsi-
tikti), tai ir pati harmonija turi būti aukštesnė ir skambesnė; gi jei
jos suderinimas yra žemesnis ir silpnesnis, tai ir ji pati turi būti
žemesnė ir silpnesnė?
— Žinoma.
— Argi taip esti ir su siela? Ar gali būti, kad viena siela, būdama
aukštesnio ar žemesnio laipsnio, platesnio ar siauresnio tūrio, nors
ir menkiausiu atžvilgiu yra daugiau sielą už kita sielą, kad ji siela
pati savaime?
— Jokiu atžvilgiu, — atsakė Simmijas.
— Nagi, dėl Dijo, — pasakė Sokratas: — sakoma apie vieną sielą,
kad ji neišmintinga, niekšiška, bloga? Ar teisingai taip sakoma?
— Žinoma, teisingai.
— O toks, kurs laiko sielą harmonija, kaip pavadins sielai atsako-
mas dorybes ir ydas? Ar nepavadins pirmųjų kaži kokia vėl
harmonija, pastarųjų — disharmonija? Viena siela, — geroji, har-
moningai suderinta ir, pati būdama harmonija, turi savyje antrą
harmoniją? O antroji, būdama neharmoningai suderinta, neturi
savyje kitos harmonijos?
— Aš bent, — pasakė Simmijas, —- neturiu ko atsakyti; bet aišku,
kad pareiškęs tokį spėliojimą turėtų ką nors tokio atsakyti.
— Bet anksčiau buvo mūsų nustatyta, — kalbėjo toliau Sokratas, —
kad viena kuri siela nėsanti siela aukštesnio laipsnio ir platesnio
tūrio, negu kiekviena kita siela. Toks nustatymas reiškia, kad viena
harmonija nesti didesnio ar mažesnio laipsnio, didesnio ar mažesnio
tūrio harmonija, negu kita harmonija. Ar ne taip?
— Taip.

(Ne galas).

|
i
|

HTTP

> 34
.

Literaturos mokslas
Prof. Dr. M. de Munnynck O.P., Fribourg*.

: Šių dienų literaturos mokslo kryptis filosofą logiką verčia labai
nusistebėti,

Tasai „mokslo įstatymų davėjas“ iš visa turi aiškiai nustatytas pažiū-
ras į mokslą, į gamtą, į sudedamuosius jos elementus, į jų metodų vertę
bei išvadų tikrumą. Jis žino —- arba bent tariasi žinąs — kaip tos bendros
taisyklės gali būti pritaikytos specialiems mokslams. Jis, kaip geras poli-
cistas, būdi, kad jo valia būtų pildoma, t. y. seka specialiuosius mokslus,
žiūrėdamas, kiek jie prisilaiko pritaikomosios logikos dėsnių

Ir kai tas logikas tokiu savo nusistatymu imasi tyrinėti literaturos
mokslą, jis pasijunta lyg žandaras, observuodamas įsibrovimą apiplėšimo
tikslu. Literaturos tyrinėtojai užsiima visa kuo: metafizika, biologija, geogra-
Tija, priešistorija, kartais taip pat ir literatura. Aišku, kad jie tai varo su visa
literato gracija ir nekompetentingumu.

Kai kuriais atvejais jie elgiasi taip nevykusiai, jog nebetenka net ir savo
žavinčio naivumo. (Cia ir glūdi pavojus, kuris gali pražudyti literaturos
mokslą. Todėl mums atrodo būtina leisti nors valandėlei prabilti logikai
ir nusidėjėlius „įstatymo vardu“ pašaukti prie tvarkos. ;

Be abejonės, man prikiš, kad aš literaturos moksluose nesu kompe-
tentingas. Išdidžiai prisipažinsiu, kad tai tiesa. Jeigu aš pats neprisipažin-
čiau, tai tie į mokslą nuklydusieji literatai — „genus irritabile vatum“ —
prikištų man jiems įprasta ne labai švelnia forma. Mūsų reikalą, taigi, va-
dinkim konfliktu teorijos su praktika. Pastatykim šiedvi ramiai prieš viena
kitą. Jiedvi, žinoma, tarp savęs trinsis, bet iš to trynimosi, gal būt, iššoks
šviesos kibirkštėlė,

Kas yra mokslas?

Kas yra mokslas? Klausimas atrodo nepaprastai naivus, o vis '
dėlto čia glūdi visų ginčų esmė. Pirmiausia, nuošaliai palikime tą neišnarplio-
jamą kamuolį tikrų ir tariamų problemų, kuriomis pažinimo mokslas apgaubia
šį klausimą. Sakykime, kad mokslas yra sistemingas protinis tikrovės pa-
žinimas. Mokslo objektas gali būti begalo komplikuotas, bet jis turi sudaryti
realią vienybę, įei nenori pakęsti sauvalingų sugretinimų bei painiausių su-
keitimų. Taip. pav., tas pats mokslas negvildena drauge ir Karolio Didžiojo

* Šis straipsnis paimtas iš Goerres'o Draugijos (Goerresgesellschaft) Literaturos
Mokslo Sekcijos leidžiamojo metraščio „Literaturwissenschattliches Jahrbuch“ trečiojo tomo
(Freiburg i. Br., 1928), kur jis eina pirmuoju. Straipsnio autorius yra mums lietuviams gerai
pažįstamas, prietelingas Šveicarų Friburgo Universiteto profesorius-filosofas, kuris, leidėjų
prašomas, tarė savo, kaip logiko, žodį dėl tolyn labyn susikomplikuojančios literaturos
mokslo problemos. Savo uždavinio jis ėmėsi ne vien su prideramu rimtumu, kaip liudija
svarios šio rašinio mintys, bet ir su tąja gracija, kuri įg mta romanans. Tuo, žinoma, jis
patį svarstymą padarė gyvą, o išdėstymo formą nudailino taip, kad visas straipsnis dvelkia
tąja dvasia, kuria buvo sužavėti visi, nors trumpą laiką teklausiusieji prof. de Munnynck'o
paskaitų. Tąja proga ir šioje vietoje nuoširdžiai dėkojame gerb. autoriui, kaip ir metraščio
leidėjams — pirmoje eilėje gerb. Coll. Prof. Dr. G. Mūller'iui (Friburge) — už malonų
sutikimą leisti atsispausdinti šį rašinį. Red.

Logos, 1929, 10.

146 M. de Munnynck: Literaturos mokslas |
istorijos ir virškinamojo aparato organų. Tiesa, filosofija apima visą žino
jimą, bet tik dėlto, kad begalinę būtybių įvairybę tyrinėja iš vieno vienin-
telio, būtent, iš tikrovės požvilgio.

Tam objekto vieningumui atatinka ir žinojimo vieningumas. Kiekvienas |

mokslas turi sudaryti sistemą, jei ne pačioje tikrovėje, tai bent mūsų pastan-
gose. Rickert'as! šiai visuotinai pripažintai tiesai įrodyti pavartojo tiek
atkaklumo ir tiek protinio griežtumo, kuris — žinant tos tiesos evidentiškumą —
buvo visai nereikalingas. „Sistemos baimė“ — žmoniškai imant, gali būti
labai suprantama, labai estetiška bei literariška, bet tik ne moksliška.

Mokslas yra „protinis“, t. y. „mokslininko“ asmuo; jo įsitikinimai, jo
palankumas ir nepalankumas, jo jausmai ir nuotaika čia neturi vietos. Protas,
tikra žodžio prasme, yra laisvas nuo visų subjektivių poveikių. Vienintelė
jo sprendimų norma yra pats objektas, pati tikrovė,

Viena tėra svarbu — toji tikrovė pažinti. O pažinti, tai reiškia žinoti,
kas yra nagrinėjamas daiktas. Ir, norint daiktą tikrai pažinti, reikia ne tiktai
žinoti, iš kokių dalių jis susideda, bet taip pat, kaip tos jo dalys yra su-
jungtos vienybėn. Abu tuodu objektu ryškiai primena senovės filosofų
„materiją“ ir „formą“,

Visos Kosmo realybės išsiplėtoja su laiku. Jos atsiranda, veikia ir
dingsta. Jos yra tik viena fazė pasaulio eigoj. Ir nieko negalima pažinti,
neimant tariamojo dalyko ryšium su šiuo visuotinu dinamizmu. Todėl mokslas
ir liepia tyrinėti pirmuosius pradmenis, iškeliančius priežastis, jų raidą laiko
eigoj ir jų poveikį ateičiai. Moksliškas pažinimas „materijai“ ir „formai“
turi prikergti kaip tik tas iškeliamas priežastis, egzistavimo sąlygas, premisas
bei padarinius, t. y. „materijos“ bei „formos“ pažinimas turi būti papildytas
„priežasčių“ ir tikslų“ nurodymu, kad prisiartintų prie tam tikrų tradicinių
formulių. Tiesa, mes gerai žinome priekaištų tokiam mokslo supratimui.
Mes čia ypač turim galvoj tuos juokus, kuriais, pav., buvo norima palaidoti
„forma“ ir „tikslai“. Sutinkame, kad vien „formomis“ dar nieko ne-
paaiškinama ir kad „tikslų“ nustatymas daugelį naturalistinės pakraipos aiškin-
tojų nuvedė į juokingus „circulus vitiosus“. Bet, kaip išnarstytos dalys
nesudaro tikrovės, kaip anatomo sekcija, skrodimas neišaiškina gyvybės,
taip nieko nebus galima išaiškinti ir be formų, kurios sudaro dalių vie-
nybės principą.

Visa tai tiek yra elementariška ir tiek akivaizdu, kad apie tai, paprastai,
visai nemanoma, tai pamirštama, išleidžiama iš akių ir dėlto praktikoje be
paliovos nusižengiama tam pagrindiniam mokslo konstitucijos dėsniui.

Kaip jau visiems žinoma, yra dvi didelės mokslų kategorijos. Cia, pir-
miavsia, yrą moksliškas pažinimas to, kas universalu, tatai, kas nuostabiai
pritaikyta pagrindinėms mūsų proto tendencijoms ir kas filosotui-logikui
nesudaro jokių sunkenybių; bet yra taip pat mokslai, kurie tyrinėja tai, kas
konkretu, pav., geografija, istorija; o tai sudaro jau žymiai daugiau painiavų.

1 Heinrich Rickert (*1863, Danzig'e), žilosofas. Buvo nuo 1894 profesorium
Vokiečių Freiburgo universitete. Atstovauja neokantizinui ir yra Windelband'o poveikyje.
Griežtai skiria gamtos mokslus nuo dvasios mokslų, kuriuos vienus vadina Gesetzes-
ir kitus Geschichtswissenschaiten. Cf. pav. jo knygą „Die Grenzen der naturwissenschattli-
chen Begriffsbildung“ (1896). Prie aukščiau minėtos temos ci. jo traktatą „Der Gegen-
stand der Erkenntnis“ (21904). Vert.

As 25 k ATA AL A

M. de Munnynck: Literaturos mokslas 147

Šiai sričiai priklauso ir literaturos mokslas, dėl kurio čia ir tenka padaryti
keletas pastabų. 2 Ke

Senovės tilosofai buvo linkę konkretinių daiktų pažinimui neprisikirti
moksliškumo charakterio; pav., Aristotelis tragediją laikė daug moks!iškesne,
kaip istoriją. Kad nėra visai pilnos konkrečių daiktų mokslo sistemos, ir
kad tokios gal niekad ir nebus, tai mes galim teigti nieko nelaukdami. Bet
kas šiandien drįstų istorijai, geografijai, astronomijai arba kulturinių praei-
ties liekanų tyrinėjimui nuneigti mokslišką charakterį? Bet reikia ir pripažinti,
kad moksliškas konkrečių daiktų tyrinėjimas yra ypačiai perdidelės drąsos
neteikiąs užsiėmimas.

Konkretaus daikto individualybė priešinas kiekvienai analizei. Kas tą
individualybę daro jąja pačia, kas ją sudaro, tas mums visai neprieinama,
Metatizikai, tyrinėdami tą problemą ryšium su begalybe, ateity gal įneš kiek
daugiau šviesos. Reikia manyti, kad atskirieji mokslai to klausimo tyrimu
neužsiima; kaip ten ir bebūtų, vis dėlto ne pro šalį įsidėmėti, kad koakre-
čių daiktų tyrinėjimas sudaro tokią problemą, kuri nesiduoda sprendžiama
atskirų specialių mokslų.

Toliau, toji konkretinė visuma, kuri tampa moksliško tyrinėjimo objektu,
yra absoliučiai neišsemiama. Nerasime nė vieno gamtos ar kulturos dalyko,
kuris, pradėtas moksliškai tyrinėti, nevirstų centriniu viso pasaulio visumos
punktu. Visa yra visame ir, norint bet kurį konkretų daiktą pažinti iš pa-
grindų, reikia viskas žinoti. Imkim, pav., kad ir geografiją. Ji tyrinėja viršu-
tinius Žemės plotus ir apatinius oro sluoksnius, kuriuose gyvena žmonės,
Toks, rodos, sauvalingas jos srities apribojimas visu akivaizdumu pasako,
kad jis eina iš pragmatinių tikslų: viskas čia sukasi aplink tai, kad būtų
užtikrintas ir palengvintas žmogaus gyvenimas. Bet kas įstengs pažinti tuos
viršutinius Žemės sluoksnius jų gamtos, kilmės, ateities atžvilgiais, nesusi-
pažinęs su visais fizikos, chemijos, visuotinės biologijos, botanikos, zoolo-
gijos, geologijos ir visų kitų nesuskaitomų gamtos mokslų daviniais? Stai
šiandien vis daugiau — ir ne be pagrindo — kalbama apie antropogeogra-
fiją, kuri tyrinėja visus žmogaus ranka padarytus Žemės plutos pakeitimus.
Ar toks mokslas gali apsieiti be visuotinosios antropologijos, be etnologi-
jos, be psichologijos ir, apskritai, be kokio nors mokslo, kuris liečia kulturą?
Kad, Aristotelio supratimu, geografija ir nėra joks mokslas dėlto, kad imasi
tyrinėt vieną ir konkretų daiktą, tai ji vis dėlto yra, taip sakant, „viršmokslis“,
o geografas — „viršmokslininkas“.

Taip yra su kiekvienu specialiuoju mokslu. Taip yra ir su literaturos
mokslu. Jis pretenduoja būti mokslu; tuo pačiu jis ima sau prievole tyri-
nėti literaturos veikalų — „materiją“ ir „formą“, „priežastis“ ir „tikslus“.
Tatai yra specialus mokslas; ir tuo būdu jame turės prisitaikyti visos tos
painiavos ir sunkenybės, kurias randame kiekviename šios rūšies moksle.

Kas yra literatura?

Kas gi pagaliau yra toji literatura? Ji nėra „parašytasis žodis“.
Juk analitinės geometrijos išdėstymas arba logikos vadovėlis yra taip pat
„parašytas žodis“, o tačiau jų niekas nemano priskirt prie literaturos.
Kantas rašo savo „Kritik der reinen Vernunft“, o Schopenhauer'is savo

148 M. de Munnynck: Literaturos mokslas

„Die Welt als Wille und Vorstellung“. Niekas neprikiš man paradoksalumo,
jei aš, kaipo filosofas, Kanto kritikai duosiu pirmenybę prieš minėtąjį Scho-
penhauerio veikalą. Bet kad Schopenhauėr'is pralenkia Kantą kaipo rašytojas,
literatas, tai su tuo visi sutiks.

Iš čia tuojau darosi aišku, kad abstrakti mintis, išreikšta rašytu žodžiu,
neįeina į literaturos sritį. Filosofinė mintis gali rasti vietos bet kuriame
literaturiniame veikale ir, kaipo tokia, gali būti literaturos mokslo gvildena-
ma. Tačiau kūrėjo filosofiją, „metafiziką“ jis tiek tediskutuoja, kiek ir
painias Einšteino formules.

Griežtai prisilaikydami žodžio prasmės, galime pasakyti, jog veikalas
yra tiek „literariškas“, kiek jis yra meniškas. Menas yra
laisva, su materija nesurišta, žmogaus kūryba. Į šitą meno sąvoką galima
suvesti visa, kas tik pastovaus yra teorijose, sudarytose apie šį objektą
nuo graikų filosofo Aristotelio piunas ligi Schillerio ir Groos'o
žaidimų teorijos !. Mokslininkas fiksuoja savo mintį materialiniuose žodžio
elementuose; bet jo mintis nėra jokia originali žmogaus kūryba. Jojo mintį
saisto objektivi tikrovė, ir ji tiek teturi vertės, kiek ji nėra subjekto sukurta. —
O menas išplaukia iš kuriančios menininko dvasios. „Parašytasis žodis“
yra „literatura“ tiek, kiek jis yra rašytojo kūryba.

Vaizduojamame mene, architekturoje, muzikoje vidaus kūryba pasirei-
škia materijoje pagal daugiau ar mažiau įgytąsias tam tikros technikos tai-
sykles. Literatura, mažiausia bent teorijoje, turi ypatingą vietą menų tarpe.
Josios kūryba yra dviguba. Ideją suvokus — o be jos kūrėjas niekada
neapsieina — kuriančioji menininko dvasia ima formuoti gražius, pagaunan-
čius vaizdus, kurie jungiasi su ta ideja ir gali sugestionuoti kitus. Tai yra
pirmoji poeto kūrybos stadija. — Bet šie paveikslai turi būti išreikšti
žodžiu. Ir pats žodis daugiau ar mažiau yra plastiškas, neapibrėžtas. Tam
pačiam vaizdui išreikšti ne visi būdai yra lygiai geri, lygiai sugestingi. Lite-
ratas negali pasitenkinti pasirinkdamas kad ir geriausią būdą, — jis turi pats jį
susirasti. Tai yra antras poeto kūrybos aktas. Literaturos menas reika-
lauja dvigubo vaisingumo. Kaip teisingai sako Mūller-Freientels, lite-
- ratura tuo pat laiku yra „žodžio menas“ ir „žodžio reikšmės menas“ *.

Aišku, kad čia, kaip ir visur, teorija skiria tai, kas tikrovėje sudaro
vienumą. Tapytojas, kaip ir literatas, kartais rodo asmeninės iniciativos savo
vaizdams išreikšti ir kaipo menininkas suranda naują techniką. Iš kito šono,
literato „žodžio menas“ turi prisilaikyti daugiau ar mažiau sustingusios

1 Schillerio „Kallias oder ūber die Schūnheit“ ir „Briete iber die aesthetische
Erziehung des Menschen“ (1794), ypač 27-tas iš minėtųjų laiškų. — Karl" Groos, psicho-
logas ir estetikas (*1861, Heidelberge), nuo 1900 profesorius Giessen'e. Svarbiausi jo' čia
minėtini veikalai: „Die Špiele des Menschen“ (1899), „Die Spiele der Tiere“ (21907), „Der
Lebenswert des Spiels“ (1910). — Šalia šių dviejų, dar būtų galima minėti visa eilė ir kitų,
panašiai tvirtinančių, kaip, antai, rašytojas Jean Paul savo „Levanos“ 49-ame paragr.,
Wundt, anglas A. Spencer (Psychologie II, 1882 s.), prancūzas Ribot (Psychologie
des sentiments, 71608), K. Lange, Baldwin ir tt. Vert.

2 „Wortkunst“ und „Wortbedeutungskunst“. — Prie šio klausimo cf. pav. šiuos
R. Mūller-Freienfels'o veikalus: Psychologie der Kunst, Leipzig *1920: Bd.
I. — Allg. Grundlegung und Psychologie des Kunst: eniessens; Bd. II. — Psychologie
des Kunstschaffens, des Stils und der Wertung. — Poetik aut psychologischer
Grundlage, Leipzig *1920. Vert.

M. de Munnynck: Literaturos mokslas 149

gramatikos. Bet aišku, kad jokiame mene dailioji kūryba nėra tiek griežtai
perskirta į du laipsniu, kaip literaturoje. Rodos, kad to reikalauja literatu-
rinio meno prigimtis.

Šitokia yra literaturinio meno sąvoka. Ji apima šiuodu elementu, ir
tik juodu. Į tai ir teprivalo kreipti dėmesį literaturos mokslas.

Atsižvelgdamas į tai, jis tačiau turi pasilikti moksliškas. Į literaturos
veikalą, kaip ir į kiekvieną kitą meno kūrinį, galima pažvelgti trejopai. Tie
žvilgiai gali būti vienas kitam labai artimi; bet ypatingosios jų žymės nie-
kuomet neturi būti išleidžiamos iš akių.

1. Estetiškasis pasigėrėjimas. Pirmasis yra paprastas „este-
tiškas pasigėrėjimas“. Tyrinėtojas neprivalo jo apeiti, nes jis, tas
pasigėrėjimas, kaip tik apsprendžia jo tyrinėjimų objektą. Jei knyga nesu-
teikia jokio estetiško pasigėrėjimo, ji nepriklauso prie literaturos. Meno vei-
kale mes kartu su autorium persikeliam į fantazijų pasaulį, kurį yra sukū-
rusi jo kūrybinė dvasia. Mes lengvai pamirštame visus savo, net ir paties
proto interesus, kurie priklauso šiam pasauliui, kur egzistuoja tikrojo mūsų
gyvenimo skausmai ir džiaugsmai. Cia, tariant kiek perdedančiu Bergson'o!
pasakymu, duodamasi „užhipnotizuoti“ menininko įsivaizduotu pasauliu.
Kūrėjas užviešpatauja mūsų sielą, rasdamas joje mūsų pačių sukurtus vaizdus.
Meniškoji kūryba tarsi susilieja su skaitytojo sieloje sukauptais turtais.
Asociacijų tekmė gauna kitą kryptį, ir savo majestotiškumu, savo vingiuo-
tumu ir sūkuringumu sužadina mumyse įvairias nuotaikas. Ir kai šitas vi-
dujinis mūsų dinamizmas pasilieka ištikimas proto — ypačiai kontrasto ir
sintezės — dėsniams, tai mes tuo veikalu gėrimės. Nevietoje pasitaikančios
pauzos mums bus nuobodžios; perstiprūs sukrėtimai kankins mus — ir
veikalas bus netikęs.

Tiek pats tas gėrėjimasis, pasitenkinimas arba nepasitenkinimas yra
aiškiai subjektivus ir daug pareina nuo skaitytojo individualumo, jo dva-
sios bendradarbiavimo. Kiekvienas gėrėjimasis pagaliau baigiasi besigėrė-
jančiame subjekte ir nesilaiko jokių išviršinių taisyklių.

2. Veikalo kritika. Tiesa, stiprų vidujinį susijaudinimą mes iš-
reiškiame žodžiu, pav., pasidžiaugę veikalu mes darome apie jį sprendimą;
tuo būdu prasideda veikalo kritika. Kiek „kritikų“ mums buvo pakišta
vis literaturos mokslo vardu? Kritika būtinai apima ir subjektivų elementą.
Ji yra žodinis išreiškimas to estetinio gyvenimo, kurį kūrinys sukėlė skai-
tytojui. Ji išreiškia žodžiais tas harmonijas ir disonansus, kuriuos jis yra
pajutęs. Ji savo keliu gali pasidaryt literaturos kūrinys, nes ji atskleidžia
sielos gyvenimą, kuris gali būti vaisingas ir originalus.

1 Henri Bergson (gimęs 1859, Paryžiuje), nuo 1900 Collėge de France profe-
sorius. Reikšmingiausias iš Renuovier'o ir Boutroux'o įkurtos neospiritualistinės mokyklos,
kui stengiasi savo metafiziką paremti psichologija: jis kritikuoja grynai mechaninį pasau-
lėvaizdį ir nurodo, kad smegenys biologiškai tik pakeičia jūslinius patyrimus į motorines
funkcijas ir kad tokiu keliu vien iš jūslingumo sudaryti įsivaizdinimai teturi prasmę tarnauti
veikimui. Metafiziką sudaryti tesą galima remiantis asmenybės psichika, kuri tikrovę su-
vokia betarpiškai bei visa pilnuma ir tai net tokiu laipsniu, kad siela tarsi pati pergyvena
konkretinių davinių visumos išvidinumą ir nuolatinį jų plaukimą. Tuo tarpu kai protas
turi praktiškų tikslų, siela su tokia savo „intelektualine simpatija“, intuitiviu keliu žengia
į absolutaus, į kūrybinės raidos centrą. Ci. Bergsono traktatus „Introduction a la mėtaphy-
sigue“ 1908; „L'Evolution crėatrice“, 61910. Vert.

150 M. de Munnynck: Literaturos mokslas

Bet ar galima jau iš to daryti išvada, kad kritika tėra tik subjektivi,
tik „impresionistiška“, kad objektivi kritika visai neįmanoma, kaip W iert z'as!
kad yra tvirtinęs tapybos mene?

Toks klausimo pastatymas jau būtų klaidingas, nes kritika yra kartu
subjektivi ir objektivi. Ji būtinai yra subjektivi, nes ji išreiškia kritikuojan -
čiojo jausmus. Kritikas visai priima veikalą į savo sielą. Jis kartu su kū-
rėju yra bendrai dirbęs, idant sukeltų savo įsitikinimus, savo įsivaizdavi-
mus, savo neapykantą ir savo simpatijas. Taigi, syprantama, kad tuo
atžvilgiu kiekviena kritika neišvengiamai turi būti subjektivi. Ji atidengia
mums lygiu būdu tiek kritikuojamojo, tiek kritikuojančiojo dvasią. Taigi,
kritikas daro sprendimus ir nesibaigiančios diskusijos šiuo klausimu leidžia
mums mažiausiai daryti išvadą, kad veikalo vertė nėra kas nors išimtinai
subjektivu. Kaip tik kritika mums parodo, kad literaturos veikalas šiaip ar
taip kritikui yra objektivus.

Bet, šalia to, kritikas, norėdamas savo sprendimą išreikšti, negali apsi-
eiti be universaliųjų įdejų, turinčių objektivios reikšmės. Jis — gal ir ne-
sąmoningai — stengsis savo sprendimą pateisinti. Savo minčių eiga ir įro-
dinėjimų būdu jis laikysis bendrų visiems intelektualinių dėsnių, kurie siekia
absolutaus objektivumo.

Tuo būdu kritika kartu yra ir subjektivi ir objektivi. Ji iš vieno šono
yra per arti estetiško pasigėrėjimo, kad neturėtų asmeniško pobūdžio, ir iš
kito, kadangi ji formuluoja sprendimus ir mažų mažiausia tvirtina, kad vei-
kalas daro tą ar kitą įspūdį, ji turi tam tikrų pretenzijų į objektingumą ir
tuo prisiartina prie „mokslo“.

3. Literaturos mokslas. „Literaturos mokslas“ jau nieko subjekti-
vaus nebeturi. Visi tie apribojimai, kurie yra keliami iš psichologijos šono
prieš tokį tvirtinimą, ypačiai prieš sistemos sudarymą, yra užtektinai pažįstami.
Bet literaturos mokslas yra toks pat mokslas, kaip ir kiekvienas kitas
mokslas, ir logika reikalauja, kad jis būtų grynai objektivus. Pats savy jis
nėra „literatiškesnis“ kaip, pav., geometrija; ir literaturos mokslo traktatas,
kuris pats savo keliu vėl gali būti meno veikalas, kaipo toks, be abejojimo,
turi estetišką vertę; maža to, turės dar tam tikrų didaktiškų privalumų, bet,
žiūrint iš moksliškojo požvilgio, jis visuomet bus kiek įtartinas.

itas pavojus, būtent, toji moksliškumo absorbcija iš literaturos šono,
yra tuo didesnis, juo tvirčiau reikalaujama, kad literaturos tyrinėtojas pats
būtų ir literatas. Juk jeigu jis neturi jokio patyrimo literariškoj kūryboj,
jei jam bus svetima meno technika, kurią pažinti ir išspręsti jis pretenduoja,
jis jokiu būdu neįstengs tiksliau išspręsti klausimo, ar koks nors veikalas
yra literariškas ir vertas jo tyrinėjimo ar ne. Jis bus priverstas savo tyrinėjimams
„medžiagą“ imti iš kitų, autoritingesnių nvrodytojų, ir tuo būdu bus paže-
minamas į mokslo Gdvavso: klasę. Be to, būdamas literatas, jis visuomet bus
linkęs į savo medžiagos suliteraturinimą. Juk mes žinome daugybę „darbų“,

'! Antoine Joseph Wiertz (1806—1865), belgas, Antwerpeno akademijos mo-
kinys, didelio "talento tapytojas. Pasižymėjo visokiais savo technikos keistumais, pav.,
surado naujo dažymo metodą, kombinuojantį alejinių spalvų dažymą su fresko technika, kurį
vadino „peinture mate“. Juo pasinaudodamas nupiešė daugybę fantastiškų, su socialistinė-
mis tendencijomis paveikslų, už kuriuos kritikos buvo gerokai baramas. Norėdamas tokiais
savo kritikais atsikratyti, neigė objektivios kritikos galimumą. Vert.

"—r—-

pp BHiNts

| srw LS Vs

M. de Munnynck: Literaturos mokslas 151

kurie iš mokslo yra nuslydę į kritiką ir suteikę mums daugiau estetiškojo
pasigėrėjimo, kaip objektivaus pamokymo.

Taigi, visų pirma aišku, kad literaturos mokslo objektu yra literarinis
menas. Literaturos mokslas nesiima diskutuot filosoti-
nių, mokslinių, dorovinių arba religinių idejų, kurios
veikale yra išplėtojamos, arba kurios jį inspiravo! kas,
paprastai, perdažnai esti pamirštama. Teoriškai imant, „mokslininkai“ nori
visa tai ištyrinėti. Ar jie nesupranta, kad jie tuo būdu visą savo mokslą
padaro visai neįmanomą? Jie užsiima filosofija, metafizika, politika, socio-
logija — ir kodėl gi ne ir neuronų teorija su integraline skaičiuote? Juk
moksliškos knygos gali, be abejojimo, turėti literaturinės vertės! — Bet visa
tai jiems neturi rūpėti. Apie tai jie tegali kalbėti tik kaip diletantai, ir, iš
tikrųjų, jie apie tai dažniausiai ir kalba taip, kaip akli apie spalvas. Ne
intelektualinė ideja yra literaturos mokslo objektas, 0
tik literarinis menas; ir šis menas jam užduoda tiek plataus darbo,
jog literaturos mokslas, rodos, turi pakamai argumentų tąja sritimi griežtai
apsiriboti.

Abi formos, išreiškiančios literarinį meną, būtent: „žodžio menas“
ir „žodžio reikšmės menas“, yra tas objektas, kurį litera-
turos mokslas turi moksliškai tyrinėti, Jis turi mums parodyti
meninę kūrinio esmę; jis turi jį analizuot, mums nurodyti tąjį vieningumo
principą, kuris visoms veikalo dalims suteikia gyvybės.

Toliau iškyla ir opi veikalo atsiradimo problema. Jis yra gimęs kūrėjo
sieloje ir visa turi būti nušviečiama, kas jo individualiame
psichologiniame nusiteikime buvo veikalo atsiradimo
akstinu. Tai yra milžiniškas uždavinys. Intelektualinė ideja,
kuri yra veikalą inspiravusi, turi būti nurodyta. Mes iš
literaturos mokslo laukiam, kad jis, pav., iškeltų naturalistinį Fausto pante-
izmą, dargi jam priekaištų nedarysim, jeigu jis prives, jog Goethė savo
gyvenimo filosofija, kaip atrodo, buvęs pasirinkęs aktivizmą. Bet kai nu-
krypstame į diskutavimą tų teorijų, tai jau išeiname iš literaturos mokslo
ribų, ir užsiimame metafizika arba etika.

Daug svarbiau yra sužinoti kilmė ir prigimtis vaizdų, kuriais ideja pa-
sireiškia, negu tos neesminės filosofinės rašytojo idejos. Kokios strukturos
siela gimdo šiuos paveikslus? Kokiam dvasios tipui priklauso toji siela?
Koki įspūdžiai suakstina jos kūrybą? Ir, pagaliau, jau nustačius visus šiuos
poveikius, palieka dar išaiškinti giliausią branduolį, kuris sudaro tąją pačią
asmenišką savybę, tąjį kuriantįjį menininko genijų.

Šitie veikalo kilmės, faktinų jojo atsiradimo sąlygų ir
akstinų klausimai, siekia daug toliau, negu rašytojo asmenybė. Jis
yra gyvenęs tam tikroį fizinėj, socialinė, religinėj atmosferoj, kuri turėjo
savotiško poveikio jo sielai, ir jeigu Nadler'is tiek daug dėmesio kreipia
į gyvenamosios vietos poveikį, tai jis yra didis literaturos tyrinėtojas. Kai
mes imame gvildenti veikalo atsiradimo klausimą, mes turim elgtis taip,
kaip istorikas, ir pasiimti sau visas jo sunkiąsias pareigas. Literaturos
istorija nėra dar visas literaturos mokslas, bet tik viena svarbiųjų jo

1 Šioje, kaip ir kitose vietose ilgesnio teksto pabraukimai yra padaryti mūsų. Vert.

152 M. de Munnynck: Literaturos mokslas

dalių. Ji pastato kūrinį jo tautinėj, politinėj, socialinėj plotmėj ir žiūri į jį,
kaip į charakteringą kulturos apraišką, dokymentą, kaip į žmonijos evolucijos.
paminklą.

Toliau, išgvildenus veikalo kilmės problemą, tenka nagrinėti povei-
kius, kuriuos veikalas yra padaręs ir kurie ne visi yra literariški.
Genijus visuomet yra kokiu nors būdu judintojas. Jis palenkia savo srities.
meno kryptį. Genijus beveik visuomet pagimdo ištisą epigonų generaciją
ir perdažnai pasidaro deus terminus, už kurį aukščiau pakilti neleidžiama.
Literaturos mokslas, be abejojimo, turi ir šitokį judėjimą sekti ir nustatyti
epigonams tikrąsias vietas. — Literaturos poveikis socialinei aplinkai yra
ypač dažnai pamirštamas. Visuomenės filosofija yra, paprastai, trejetu,
ketvertu dešimčių metų atsilikusi nuo filosofijos mokyklų. Gryni proto vei-
kalai beveik neįsiskverbia į mases, jie yra neprieinami paprastam liaudies
išsilavinimui. Bet dalis to filosofinio mokslo pereina į literaturos kūrinius.
Jis čia pasirodo vaizdais pasipuošęs ir savotiškai užburia paprastų miršta-
mųjų minias, kurios skaito tą literaturą. Tuo būdu filosofinių minčių nuo-
trupos vajįruoja visuotiną galvojimą ir per literaturą įgauna socialinės
reikšmės.

Literato filosofija kartais gana tolima atrodo filosofo mokslui, kurs ją
buvo inspiravęs. Taip, pav., tarp Spinozos ir Goethes panteizmo yra
didelis tarpas; o Bergson'ui tur būt, šiandien labai nepatiktų, jei jį kas
pavadintų bergsoninku. Bet socialinis kūnas per literaturą pasisavina tai,
kas svarbu filosofiniuose moksluose ir kas socialiniu atžvilgiu yra reikšminga.
Lengva įsivaizduoti, kokį atgarsį gali rasti šitie mokslai tautos arba epochos
gyvenime. Tik atsiminkim, pav., Rousseau ir Tolstojaus literaturinių
veikalų poveikį.

Dar sykį pabrėžiame, kad literaturos mokslas apie šias idejas nepri-
valo spręsti. Jei literaturos mokslo objektas nebūtų literaturinis tokio filo-
sofinio veikalo charakteris, tai mes mielai tvirtintume, kad literaturos tyri-
nėtojas visiškai turėtų susilaikyti nuo bet kokio sprendimo apie tokį veikalą.
Bet literaturos mokslas turi nurodyti tas idejas, kurios jau yra virtusios
visuomeniniu turtu, nustatyti jų poveikį politikos, ūkio, moralės ir religijos
tvarkai. Ir iš tikrųjų, ne filosofiški traktatai, kaipo tokie, padaro tą poveikį,
bet toji jų literarinė forma, kurią jiems suteikia poetai, rašytojai; ir todėl
šie veikalai su savo poveikiu pasidaro mums literaturos mokslo objektais.

Vargšas literaturos tyrinėtojas! Ko tik jis neturi žinoti, ir net tada, kai
jis kukliai pasitenkina savo sritim! Jis juk tyrinėja konkretų objektą — lite-
raturos kūrinį — kuriame gali koncentruotis pasaulio ir gyvenimo visuma;
iš jo reikalaujama, kad jis dar ir moksliškai dirbtų. Reikalaujama, kad
jis intelektuališkai užkariautų gamtą ir sužinotų konkrečių dalykų priežastis
bei padarinius. Reikalaujama, kad jis, kaip koks istorikas ar geografas,
viską žinotų. Tai ne per daug drąsina. Todėl tie čia iškelti teoriški reika-
lavimai yra tik principas, nurodąs kryptį, idealas, kuris niekad nebus tikrovėje..
Jūrininkas, plaukiąs į šiaurę, laivo priešakį kreipia į Poliarinę Žvaigždę. Jis
žino, kad to tikslo jis niekada nepasieks, bet vis dėlto savo darbui duoda:
tinkamą kryptį. Lygiai taip konkrečiam literaturos mokslui logika prieš:
akis stato idealą, prie kurio jis turėtų artintis be paliovos. .

M. de Munnynck: Literaturos mokslas 153

Norint dirbti toj opioj srity, reikia, be abejonės, turėti ypačiai platų,
universalų išsilavinimą. Jokia mokslo sritis neprivalo būti svetima tiems
išrinktiesiems, kurie nori pašišvęsti tokiems tyrinėjimams. Tasai visašališkas
išsimokslinimas gali būti bendro pobūdžio, nes iš tikrųjų, dalykas čia ne
tas, kad literaturos mokslininkas galėtų padiskutuot visas jo moksle keliamas.
problemas, bet kad sugebėtų bent suprasti tas idejas bei teorijas, kuriomis
kūryba yra pagrįsta ir aiškinama. Vis dėlto kai kurios mokslo šakos turi
būti literaturos tyrinėtojui itin gerai pažįstamos. Taip, pav., visų pirma psi-
chologija. Atrodo, kad šioj srity literaturos mokslas ne visuomet išvengia
šiurkščių graibymųs ir įtartinų klajojimų. Tačiau jos uždavinys yra kaip tik
studijuoti tokį (būtent, literarinį)“ veikalą, kuris visų pirma yra kokios nors.
kūrėjo sielos būklės, tam tikros jo psichinės situacijos išraiška.

Pagrindingas bendrosios 'pšichologijos studijavimas savaimingai įves.
į pažinimą kolektivinės psichologijos, į vieną pirmųjų sociologijos
mokslo laipsnių. Nieks negali moksliškai literaturos tyrinėti, kuris nėra gerai
susipažinęs su visuomenės mokšlu. Cia, į socialinį kūną, suleidžia literatura
ją maitinančias šaknis, čia ji randa stipriausį savo atgarsį.

Pagaliau, istorija, kurios naudingumo čia nei minėti daug ne-
reikia, Ji literaturos moksle yra reikalingesnė už bet kurį kitą mokslą. Apie
istoriją literaturos mokslininkas nevien turėtų žinoti, bet ir sugebėti jąja pa-
sirėmęs savarankiškai tyrinėti. .

Užbaiga.

Mes esame čia pasakę begalo daug blogo apie tuos stebėjimosi vertus.
mokslininkus, kurie mus yra apdovanoję tikromis literaturos studijomis
ir mums atrodo, kad jie esą mūsų geradariai. Iš mokslo jie patys nuslysta
į literaturą, jie duodasi neišvengiamo savo literaturinio talento sugundomi.
Jie tyrinėja — ir gana blogai — gamtos mokslo, metafizines, moralines ir
religines problemas, kurios jiems visai neturėtų rūpėti. Ir jeigu jie jau tikrai
kompetentingi tam tikroj mokslo srity, pav., istorijoj, tai jie sukelia mums
aplink galvą tokį tirščiausį debesį menkiausių mažmožių, kurie nieko bendro
su literaturos mokslu nebeturi. Tai yra tik viena ypatingai erzinanti nevai-
singojo aleksandrizmo forma.

Bet, sakydami tiek bloga apie literaturos mokslą, taip darome todėl,
kad mes apie jį labai daug gera manome. Mes stebimės drąsa tų, kurie
imasi tokių viršmogiškų uždavinių. Mes su aukšta pagarba ir nusistebėjimuų
žiūrime į didžius ir brangius jų vargingų tyrinėjimų davinius. Literaturos
mokslininkai nepasieks savo idealo; ir mes kaip tik dėlto juos sveikinam,
nes, jei jų idealas būtų pasiekiamas, tai būtų tikras ženklas, kad jis yra per-
žemas Bet jie nuolatos prie jo artinasi; ir tai yra iš tiesų viršžmoniškas žygis.

Vertė J. Misevičius,

Teol -Filosotijos Fakulteto
Literaturos Seminare.

Literaturos nagrinėjimo metodai
Konspektas ir bibliografija Prof. de Munnynck'ė straipsnio mintims ilustruoti.
Prof. Dr. J. Eretas, Kaune.

I. Apžvalga.

Cia įdėtas prof. de Munnynck'o straipsnis nėra koks netyčiomis
pasigirdęs ir be reikšmės kur nors dvasios tyruose praskambėjęs balsas.
Atvirkščiai, jis yra žymus atsiliepimas vienu reikalu, kuriuo domisi visi, kas
turi bent kiek nuovokos literaturos mokslo klausimais, o tokių — ir žinovų,
ir mėgėjų — šiandien, to mokslo krizio laikais, yra tikrai nemaža. Imdamas
plunksną rašyti apie literaturos mokslą į vieną Goerres'o Draugijos organų,
jis turėjo galvoje to mokslo plėtotę ir kryptį vidurinėje Europoje, būtent,
Austruose, Vokiečiuose, Sveicaruose. Taip daryti siūlė tuose kraštuose
plačiai išbujojęs literaturos mokslas, daugeliu atžvilgių tapęs akstinu bei
pavyzdžiu kaimynams — ir tai ne vien gera prasme; be to, de Munnynck'ą
išsitarti vertė ir gausingi iškrypimai iš to mokslo tikrojo kelio. Taigi, jo
straipsnio tikslas — kritiškai įvertinti šių dienų literaturos tyrinėtojų pastan-
gas ir pakreipti jas tinkamesnėn vagon. Jau ir nežinant kokia dvasinė
situacija tą straipsnį iškėlė, kokia konsteliacija tame moksle jį išprovokavo,
nesunku susivaikyti autoriaus protavime, suprasti iškeltų argumentų racio-
nalumą. Tačiau jo vertė bus nepalyginamai didesnė, jei bent trumpais
bruožais nupiešime literaturos mokslo, atskirų jo metodų, istorinę raidą ir
nurodysime "tą vietą, iš kurios prof. de Munnyack'as rodo tikrąjį kelią.

1. Pozitivizmo laikai.

Išleisdami iš akių dar 17 tame šimtmety iškilusius veikalus, apibūdi-
nančius ir praeities, ir savo laikų literaturinius kūrinius, taip pat Gott-
sched'o bei jo priešininkų Bodmerio ir Breitingerio bandymus,
Lessing'o užsimojimus (pav. „Literaturbriefe“ ir „Hamburgische Dramatur-
gie“), Schiller'io ir Goethės pastabas jųdviejų korespondencijoj ir kitur
(pav., Goethe's veikalo „Dichtung und Wahrhejt“ 7-toje knygoje) ir romantikų
brolių Schlegel'ių bei į juos panašių padarytą pradžią literaturos mokslui

sukurti, — galime tvirtinti, kad toksai mokslas susidarė tik antrojoje 19-to.

šimtmečio pusėje. Nuo 1864 metų austras Wilhelmas Scherer'is
(1841—1886) pagamino visą eilę tyrinėjimų, tuo pat ir sukurdamas skirtingą
nuo visų kitų humanitarinių mokslų literaturos istorijos mokslą. Jis pats
išdirbo jam ir pirmąjį ryškų, vad, filologinį metodą.

„Jis nukreipia dėmesį į pavienį kūrinį, kurį tyrinėtojas išplečia ištisu i

pasauliu, o tas pasaulis iš savo šono sužavi filologą taip, kad jis paskęsta
jame. Tokio filologo darbo būdas pasižymi išoriniu faktų gretinimu. Kon-
statuotų faktų skirstymas yra daromas daugiau pagal išorinius pažymius.
Tai yra savotiška literaturos mokslo statika, dėliojamasis žaislas, vykstąs
daugiau pagal išorines daiktų savybes, šachmato tigurų stumdymas, nepa-
žįstant paslaptingos jų esmės. Taip orientuotas tyrinėtojas bando kūrinį
pažinti vien tik jo paties dėliai, lyg už jo nebebūtų nieko nei panašu, nei

DMA NL

J. Eretas: Literaturos nagrinėjimo metodai | 155

skirtinga, lyg kūrinys pats savy turėtų savo svorio centrą, savaime (iš sa-
vęs) ir sau būtų atsiradęs, išaugęs neugdomas, gyvuotų be tikslo ir žibėtų
nuosava šviesa, palaikoma milžiniškos vidujinės versmės, nebūdamas kitos,
didesnės šviesos, atspindžiu. Filologas fiksuoja kūrinį, lyg jis būtų negy-
vas taškas kitų eilė, nežinia, dėl kurių priežasčių sustatytas linijon su kitais
tokiais taškais, taip pat be tam tikros priežasties tapęs objektu metodui,
kuris jį skrosdamas ir skirdamas, neranda jokios praeities dvasios ir jokios
pirmyn rodančios idejos. Kaip jau iš to matyti, esmingieji filologinio me-
todo pažymiai yra: pirmas, kad raštišką paminklą jis laiko pavieniu dalyku;
antras, kad jis kreipia dėmesio į išorinius jo elementus, kurie gali būti
analizuojami. Kūrinys šiam metodui pirmoj eilėj yra istorinis dokumentas
ir tik paskui jau meninės dvasios padaras.

Nors šitoks metodas savo laiku ir labai buvo mėgiamas, tačiau tai
nereiškia, kad jis nebuvo be trūkumų. Nežiūrint į tai, kad jis yra kiekvieno
literarinio tyrinėjimo anga ir pagrindas, jis niekada nepajėgs aprėpti visos
literaturos istoriko srities. Trys esmingosios jo dalys, būtent: a) teksto
filologija, b) lingvistika ir c) reali filologija (kaipo senovės mokslas, folkloras,
mitologija bei padavimų mokslas) išsprendžia gausingus uždavinius ir tuo
teikia jam didelės reikšmės. Tačiau į platųjį literaturos mokslo ratą jis siekia,
kaipo gryna filologija tik savo teksto filologijos ir versmių kritikos tikslais.
Jo pasiektoji pažinimo medžiaga gali tikti plačiam ir tvirtam pamatui toliau
tyrinėti. Jo rezultatų nepažinus, negali būti dirbamas joks moksliškai grin-
džiamas literaturos istorijos darbas; bet pats savaime šis metodas neturi
galimumo spręsti aukštesnių literaturos mokslo uždavinių. Norėdamas pa-
siekti šį-tą gilesnio, jis privalo susijungti su kitais metodais, atsipalaidavu-
siais nuo to filosofinio bei pritaikomojo pozitivizmo, kurio poveiky jis išaugo
ir kuriuo visas dvelkė.

Toks metodas dalimi buvo istorinis, kuris ėmėsi literarinių faktų
gretinimo, nupiešė jų išvidinius ryšius, jų plėtotę, susekė formos, fabulos
ir idejų linijas, t. y. statė šalia vienas kito laiko eilėn kritingai apžvelgtus
medžiagos faktus ir tuo atidengė šimteriopus santykius tarp atskirų litera-
turos paminklų ir p

Šiuodu metodu, betyrinėdamu, perilgai sustoja ties kūrinio forma bei
turinio prigimtimi ir ties išoriniu poeto asmenybės gyvenimo vyksmu, ne-
bandydamu rimtai įeit į vidujinę individualybių strukturą. Biografiniai vaizda-
vimai daugumoje tenkindavosi iškeldami aikštėn išorinį poeto likimą, rem-
damiesi iš senovės patiektąja medžiaga ir šiaip prieinamomis versmėmis.
Taip darant, buvo per siaurai gvildenamos vidujinio gyvenimo problemos,
nuolat kintančios nuotaikos ir pažiūros, kaip jos rodėsi poeto gyvenime ir
tapo išreikštos veikaluose, buvo didžiumoj išleidžiamos iš akiračio. Išorinio
gyvenimo bėgio ir literarinės produkcijos linijos buvo pergriežtai skiriamos,
dažnai buvo užmiršta pažvelgt į jas jungiančius siūjus.

Svarbiausia, nebuvo atsižvelgiama į tai, kad meninis kūrimas yra pai-
nus dvasios procesas ir kad veikalas yra nepaprastai komplikuotų išsiaiški-
nimo ir perdirbimo darbų galutinė išdava. Per maža buvo įvertinami vidu-
dujiniai meninio kūrinio santykiai su kūrėjo siela; O jei jie galų gale buvo
susekami, tai perdaug medžiaginiu ir šiurkščiu būdu, kuris negalėjo tikti
tokiai subtiliai temai.

156 J. Eretas: Literaturos nagrinėjimo metodai

2. Dvasinio persilaužimo laikai.

"Naujus metodus sudaryt paakino bendrai mokslo plotmėje įvykę esmingi
pasikeitimai, kurie tyliai plėtojosi jau nuo seniau ir viešumon išėjo maždaug
20-tam šimtmečiui užstojus. Šias atmainas galima vadinti vienu bendriausiu
vardu — mokslų sudvasinimu.

Tam reikalui daug pasidarbavo reinietis Wilhelmas Dilthey (1833—
1911), kuriame dar buvo gyva romantizmo tradicija, instinktiviškai pasi-
priešinanti naturalizmui ir jo pėdsakoms literaturos moksle. Šalia jo atsistojo
Rudolfas Eucken'as kovojęs prieš materializmą ir už dvasios pasaulio
nepriklausomumą, taip pat ir prancūzas Henri Bergson'as. Tos trijulės
idejos literaturos mokslui plėtoti tapo tikri akstinai; Dilthey, nepasitenkin-
damas tokiu rėmimu iš šalies, dar pats atėjo į šią sritį, Savo darbe „Bau-
steinen zu einer Poetik“ jis pirmą kartą davė pamatą mokslinei poetinės
kūrybos psichologijai, analizuodamas tas dvasines jėgas, kurios veikia kūrimo
procesui vykstant. Jis susekė visą eilę taisyklių, liečiančių kūrėjo vaizduotę.

Dilthey, tačiau, nesustojo ties savo daugiau ar mažiau teoriniais tyri-
nėjimais, bet stengėsi empiriškai patobulinti pagrindinius savo dėsnius ir
tuo patapo naujo, psichologinio, metodo tėvų. Tuo tikslu jis iš-
leido nemaža didžiųjų literarinių dvasios tyrinėjimų. Cia jis stengėsi švel-
niausiu savo didvyrio dvasinio gyvenimo atjautimu susekti visokeriopų jėgų
veikimą ir ėjo tomis pėdomis, kurias kūriny paliko dvasinis poeto gyvenimas.
Išorinis vyksmas liečiamas tik paviršiumi, literariniai įvykiai iškeliami kaip
jau žinomi dalykai, tyrinėtojui svarbu tik jais remtis kūrėjo sielos plėtotę
betiriant. Tuo tikslu jis smulkiausiai išnarplioja dvasinį savo objekto gyve-
nimą, bando dailiai išpainioti iš įvairių pažiūrų sumizgusius dvasinio gyvenimo
siūlus, išskirstyti į pagrindinius veiksnius sielos pergyvenimo asmeninius ir
pašalinius elementus. Jam svarbu visa, kas turėjo bent kokios reikšmės
poeto pergyvenimui; todėl jis stengiasi susekt ir laiko įvykius, kurie paveikė
poetą, ir nustatyti saiką, kiek stiprus buvo tas poveikis. Meninių kūrinių
poveikis poetinei psichei taip pat jo paisoma. Visos dorinės ir religi-
nės idejos, kurios yra bent kiek reikšmingesnės, aiškiai aptariamos ir sekama
jų poveikis tiriamąjam objektui. Visi šitie veiksniai, šiokiu ar tokiu būdu
paveikusieji poeto sielą, iš vieno šono aptariami, pav., pagal jų dinaminį
veikimą individualios psichės, iš kito šono bandoma išdėstyti dvasinių po-
veikio jėgų atsispindėjimas, dvasiniu ir meniniu santykiu, t. y., nurodyti,
ar gaunamieji įspūdžiai pasireiškia poeto kūryboj, ir kokiu laipsniu.

Tai, ką Dilthey nuveikė literaturos srity žymiai į materializmą pasvirusiu
ir jo prisigėrusiu bei racionaliai orientuotu laikotarpiu, turėjo nepaprastos
reikšmės dvasios tyrinėjimui. Būdamas apdovanotas nepaprastu jautrumu
ir galėdamas nujausti pačius tyliausius žmogaus sielos virpėjimus, jis galėjo
drįsti sekti lig šiol beveik pamirštamus ryšius tarp išorinio ir vidujinio poeto
gyvenimo, tuo pat ypačiai praturtinti bei sukilninti metodus literaturai nagrinėti.

Panašių tikslų, kaip ir Dilthey, siekia ir kita psichologinio metodo
kryptis, kurios priešaky stoja W undt'o psichologijos mokslu besiremiąs
E. Elsteris ir dar kito atspalvio atstovas Fr. Gundolf'as, kuris šį me-
todą sekmingai pritaikė visoje eilėje biografijų. —

Didžiausias Dilthey'o nuopelnas ne tas, kad jis sudarė ir pritaikė lite-
raturos moksle naują metodą, bet tas, kad jis iš viso nutraukė tuos pančius

J. Eretas: Literaturos nagrinėjimo metodai 157

kuriais ir šitas, kaip ir kiti humanitariniai mokslai, buvo sukaustytas: Tuo
jis sugrąžino jaunajai kartai laisvę žengti naujais keliais. Ir tai buvo toks
žymus įvykis, jog vienas šios srities teorininkas, Koischwitz'as, galėjo
drįsti savo šio laikotarpio metodus nagrinėjančią knygutę pavadinti „Die
Revolution der d. Literaturwissenschaift“.

B 1 3. Dabartis. ;

Šitokia laisvė jaunesniuosius gundė išbandyti savas jėgas, kas vyko
maždaug nuo 20-jo amžiaus antrojo dešimtmečio pradžios ir, kadangi
senesnioji karta taip pat neatsiliko, tai literaturos plotmėje kilo didžiausias
judėjimas, pasireiškė klykaujantis margumas. Visi liogeriai čia turėjo savo
atstovus. Čia, greta senesniųjų veikėjų-suakstintojų, kaip Dilthey, Eucken,
Windelband, Rickert —šią mokslo dalį pasaulėžiūra pagrįsti stengėsi
ir visa eilė jaunesniųjų — tai Unger, Walzel, Spranger, Simmel,
Frischeisen-Kohler ir kiti, kuriems ypačiai negalėjo galvoje tilpti ta
mintis, kad literatura, kurioj žmogus žodžiais išreiškia savo mintis bet kuria
estetine tvarka, turėtų būti vienintelė pasidarbavimo sritis, nepalaikanti ryšių
su jo pasaulėžiūra, ir dėlto jie stengėsi visur ieškoti ideologinių kūrėjo versmių.

Ypač Rudolfas Unger'is visur pabrėžė artimus ryšius tarp pasau-
lėžiūros ir poezijos kūrinių. Iš tikrųjų, jų tarpe yra labai daug artimumo.
Tai jautė, pav., ir šiaip gana racionaliai nusiteikę romėnai, vates'o asmeny
garbindami ir pranašą ir poetą. Panašiai pasisakė ir kitos tautos. Juk poetas
nuo savo jausmų bei vaidinių eina prie idejų, kuria tam tikrą vaidinių ši-
stemą, pasaulėvaizdį ir, pasinaudodamas intuicija bei vaizduote, žengia tuo
keliu, kuriuo filosofas, pasinaudodamas protu, eina tik priešinga kryptimi,
būtent, nuo vaidinių prie sąvokos, nuo daiktų prie abstrakcijos. Aišku, kad
literariškas kūrinys turi tam tikrą prasmę, išreiškia kokią nors ideją, yra tam
tikro plataus pasaulėvaizdžio dalis ir pilnai suprantama dėlto, kad literaturos
tyrinėtojui filosofija neturi būti svetima, kad jam turi rūpėti kūriny iškeliama
ideja. Unger'iui literaturos mokslas dėlto nėra vien formalinių problemų
virtinė, o pasidaro perdėm Geistesgeschichte. Per uolūs jo, filosofinio
metodo kūrėjo, pasekėjai tuo konstatavimu dar nesitenkino. Jie ėmėsi
dar ir kūriniuose randamas idejas pasvarstyti, klasifikuoti, kritikuoti, t. y.,
dirbti filosofo sistematiko bei istoriko darbą, kas šalia reikšmingų rezultatų
-davė ir daug nevykusių, jokios garbės nedarančių nei patiems tyrinėtojams
ir jokios naudos nenešančių nei literaturos nei filosofijos istorijai, Prieš tokį
-diletantišką „mokslų karalienės“ išnaudojimą filosofai tuoj ir pakėlė balsą.
Vienas jų yra kaiptik prof. de Munnynck'as bei jo straipsnis.

Jis betgi neliečia tų tyrinėtojų, kurie literaturos kūriniuose mato rie vien
Tormalinio pobūdžio, bet ir idejinius klausimus, ir jiems jis grąžina priderančią
vietą, kuo pasižymėjo ištisa eilė žmonių, atsinešančių tą Philosophia
perennis, kuri ir kitose srityse buvo jų vadovas, ir į literaturos mokslų
plotmę. Tas katalikų pasirodymas tame moksle yra svarbiausias įvykis,
ypačiai dėlto, kad jų mokėta nevien pasirodyti, bet ir naudingais darbais
pagrįsti savo raison d'ėtre, taip jog visų sričių kolegos sveikina jų pav.,
Muth'o Baumgartnerio, Stockmann'o, Kralik'o, Oėehlio, Sal-
zerio, Kosch'o ir kitų — tyrinėjimus, kaipo sveiką papildymą

Iš tų pačių katalikų yra kilęs ir kūrėjas to metodo, kuris, šalia filoso-
Tinio, šiandien daugiausia yra minimas, būtent, Juozas Nadleris ir jo
etnologinis metodas, —

158 J. Eretas: Literaturos nagrinėjimo metodai

Studijavo jis Pragoje, kur prof. Sauer'is davė jam pirmąją mintį. Savo
mokytojo programą Nadler'is realizavo savo žinomąja „Literaturgeschichte
der deutschen Stimme und Landschaften“. Jo mokslo; kurį dėstė pirmiau būda-
mas prof. de Munnynck'o kolega Šveicarų Friburgo Universitete, ir dabar
mūsų kaimynystėje, Karaliaučiuje, pagrindiniai punktai yra šie:

1. Giminė (Stamm) sudaro fizinį-psichinį-dvasinį vienetą, kurio savy-
bės yra labai ryškios ir griežtai skiriasi niuo kitų socialiniu kolektivinių ypa-
tumų. Jos maža keičiasi ir net po daugelio šimtmečių pasirodo pirminiu būdų.

2. Giminių savybes didele dalimi determinuoja gyvenamosios
vietos (Landschait) charakteris (Nadleris skiria: lygumos, kalnų, kontinento,
jūros, didžiųjų upių ir t.t. gimines).

3. Pagal fizinius bei dvasinius tų giminių skirtingumus įvairuoja ir
visas jų darbas bei kūryba. Kiekviena giminė pasižymi savotišku
kūrybos charakteriu: racionalumu, mistiškumu, moksliškumu, reli-
gingumu ir t. t.

4, Literaturos mokslo uždavinys esąs studijuoti tas gimines ir jų gy-
venamas vietas, padarytus ir tebedaromus persikėlimus, šimtmečiams slen-
kant patirtus pasikeitimus ir užfiksuotiliterarinę giminių kūrybą.

Panašiai dar prieš Nadlerį yra tvirtinę ir anglai Buckle ir H. St.
Chamberlain, ir prancūzas Gobinaeu, dalimi ir Taine,

Kadangi visos lig šiol minėtos kryptys specialiai nelietė estetinių pro-
blemų, tai joms iškelti ir jų svarbai pabrėžti, ypač bendrojo meno poveiky,
kur Wolfflin'as davė toną. atsirado naujas — estetinis metodas.
Tiesa, dar ir anksčiau buvo gvildenami formaliniai kūrinių elementai, kalbos,
stiliaus, eiliavimo savybės, tačiau tada dažniausiai tebūdavo pasitenkinta
tiktai išorinių savybių konstatavimu bei statistiniu jų apdirbimu. Kitaip
daro naujas metodas: jis nuo visko — net ir nuo kūrėjo — isoliuotą kūrinį
įvertina kaipo tokį ir skiria jam absolučią savitą vertę. Analizuojant meni-
nius kūrinio elementus, šitaip orientuotam tyrinėtojui pirmoje eilėje rūpi
grynai formalinė pusė, kuri yra autonominga, gyvuoja vien savimi ir pasi-
žymi imanentiniu savo formos dėsningumu. Wo6lfflin'o keliais literatu-
ros moksle ėjo, pav., Strich'as, dalimi Walzel'is ir kiti.

Tuo dar nepasibaigia metodų skaičius. Iš daugyvės bandymų sau
praskinti kelią čia dar minėtinas vadinamasis sociologinis metodas,
iš naujo mėginąs kaip nors nustatyti dvasios priklausomumo laipsnį nuo
žemės ir savo šalininkų tarpe turįs talentingų mokslininkų, tokių, kaip Lublin-
ski, Stoessl, Paul Ernst ir iš pačių naujausių laikų Paul Merker,
kurie įnešė reikiamus — ir de Munnynck'o pageidaujamus—korektivus į dažnai
taip aukštai iškylantį ir dėlto po savo kojų netenkantį žemės. literaturos mokslą.

Freud'o psichoanalitiniai tyrinėjimai, kuriems kartais pavyko nuosta-
biu būdu išaiškinti painiausius fenomenus, turinčius nevien bendrumo ir
su kūrybinio proceso savotiškumais, žinoma, negalėjo palikti be poveikio.
savo instrumentams ieškančių vis naujų patobulinimų mokslininkų tarpe,
ypačiai, kad šių tokiais keliais susidomėjimas buvo gyvas jau nuo Lom-
broso laikų. Tokiu nauju, vadinkim jį medicininiu, metodu jie tikė-
josi tiksliau supratę, pav, Dostojevski'o halucinacijas, Hoffimann'o
demoniją, Flaubert'o vizijas, Edgaro Poe neurozus, Wilde'o nuo
normalaus kelio nuklydusį erotiškumą ir daug dar kitų panašių patologijų.

„mw PVUPPRMVVIRDPPVUILYVPAV A VPL

J. Eretas: Literaturos nagrinėjimo metodai 2 159

Il. Bibliografija.

Lietuvių kalba šiuo klausimu teturime vieną ilgesnę, žemiau įvardintą
studiją. Daugiausia literaturos yra Austrų, Vokiečių ir kurių k., Literaturos
seminaras turi surinkęs apie trejetą šimtų ilgesnių ar trumpesnių atsilie-
pimų. Jų žymesniųjų dalis čia minima. Kitų įvardijimas atidedamas pla-
tesnio tų metodų išdėstymo progai. Bet ir tada bibliografija bus pilnesnė
tik atatinkamai papildžius ją ypačiai Prancūzų bei Anglų kalbomis parašytais
traktatais. Šitokį naudingą papildymą be abejonės parūpins tų sričių specialistai.

Žvaigždute (*) paženklinti veikalai itin tinka pirmam įvedimui. Kryželiu
(X) ženklinami raštai iš gretimų sričių, turėjusių metodinės reikšmės:litera-
turos mokslui. Sutrumpinimai: d — deutsch; L = Literatur ar t. p.

1, Bendrai (apžvalgos, santraukos, bibliografijos ir t. t.).
Benda O., Der gegenwžrtige Stand der d. L'wissenschaft, Wien 1928;
Kaim J. .R., Der Sinn der L'wissenschaft, Mūnchen 1921;
Katann O., Zur Methode der L'gescbichte, („Der Gral“: Februar, Marz, April,) 1929;
Koischwitz, Die Revolution der L'wissenschaft, New-York 1926; =
Lempicki S. v., Geschichte der d. L'wissenschatt etc, Gėttingen 1920; :
*LempickiS.v., L'wissenschait („Reallexikon der d. L'gesciiichte“ II,280 ss),Berlin 1926 28;
43 „ L'bistoriker („Reallexikon“ II, 232 ss);
5 „ L'geschichtscnreibung („Reallexikon“ II, 256 ss.);
*Mahrholz G., Literargeschichte und L'wissenschaft, Berlin 1923;
Merker P., Neuere d. L' geschichte, Stuttgart-Gotha 1922;
*Merker P., Neue Aufgaben der L' geschichte, Leipzig-Berlin 1921;
Petersen J., L" geschichte »1s Wissenschaft, 1924;
Schultz Fr., Das Schicksal der d. L'geschichte, Frankturt a. M. 1929;
*Sruoga B., Literaturos mokslas ir jo metodai („Lietuva“, 1926, n. 129 ss. birželio m.),
Kaunas 1926;
2. Filologinis metodas.
Gercke, Die Analyse als Grundlage hoherer Kritik („Neue Jahrb“. 1901, p. 7; 11 ss.; 83 ss.);
Maync H., Dichtung und Kritik. Eine Rechtfertigung der L'wissenschait, 1912;
x Paul H., Methodenlehre. Grundriss der germ. Philologie, Strassburg 1896;

3. Istorinis metodas,

x Bernheim E., .Lehrbuch der historischenh Methode und der Geschichtsphilosophie,
Leipzig *1608;

Bieber H., Literaturgeschichte und politische Geschichte („L. Echo“ XXI, p. 390—396);

x Feder A,, Lehrbuch der historiscnen Meihodik, Regensburg *1921;

Nadler J., Nachruf auf Erich Schmidt, („Hochland“ 1913, p. 313 ss.:;

4, Psichologinis metodas.

x Dilthey W., Weltanschauung und Analyse des Menschen im 16., 17. und 18, Jahrhundert,
Leipzig *1921; Ž

x Dilthey W., Ideen ueber eine beschreibende und zergliedernde Psychologie, 1894;

Mūller-Freienfels R., Psychologie der Kunst, 21921;

E „ Psychologie und Soziologie der modernen Kunst, 1926;

Paul H., Prinzipien der Sprachgeschichte, 1909;

Werner H., Entwicklungspsychologie der Kūnste, I. Bd.; Die Urspringe der Lyrik, 1924;

Wolfflin H., Prolegomena zu einer Psychologie der Architektur, 1886;

*Dilthey W., Die Einbildungskraft des Dichters, Leipzig 1887;

Elster E., Prinzipien der L'wissenschaft, Halle (I. Bd.) 1897, (II. Bd.) 1911;

*Marbe K., Die Bedeutung der Psychologie fūr die Sprachwissenschait, Philologie,
L'wissenschaft und Aesthetik, 1913;

Mūller-Freientels R., Psychologie und L'forschung, („L. Echo“, Oktober) 1922;

Oppenheim, Dichtung und Menschenkenntnis, 1926; B

Pisssin R. 128 Peieaik der psychologischen Stiluntersuchung („Euphorion“ XIV,

ss.). š

160 J. Eretas: Literaturos nagrinėjimo metodai

*Dilthey W., Das Erlebnis und die Dichtung (Lessing, Goethe, Novalis, Hėlderlin),
Leipzig-Berlin 51922;
Scherrer E., Psychologie der Lyrik und des Gefūhls, 1925;

5. Etnologinis metodas.
Clauss L. E., Sasse und Reele, Miūnchen 1924;
Gūnther, Rasse und Stil, 1926.
Hellpach W., Geopsychische Erscheinungen, Leipzig 21923;
Gobineau, Essai sur Vinėgalitė des races humaines, 4 tomes, Paris 1853/55;
X Gūnther H. F. K., Kleine Rassenkunde Europas, Minchen 1925;
» » » „ Rassenkunde des d: Volkes, Miūnchen 1926;
Nadler J., Wissenschattslehre („Euphorion“ XXI, p. 1—63);
*Sauer A., L'geschichte und Volkskunde. (Rektoratsrede gehalten am 18, November
1907 in Prag), Stuttgart *1925;

6. Estetinis metodas.
XWoltflin H., Kunstgeschichtliche Grundbegriffe. Das Problem der Stilentwicklung in
der neueren Kunst, Mūnchen 1915; .
"Cysarz H., Wesensforschung und L'wissenschait, 1922;
CroceB., Poesie und Nichtpoesie, 1925;
Ermatinger E., Das dichterische Kunstwerk, 1921;
Walzel, Gehalt und Gestalt im dichterischen Kunstwerk, 1923;

7. Sociologinis metodas.

Kleinberg A, Die d. Dichtung in ihren sozialen, zeit- und geistesgeschichtlichen
Bedingungen, Beilin. 1927;

Lublinski S., Literatur und Gesellschaft im 19. Jahrhundert, Berlin 1899/1900;

*Merker P., Neue Auigaben der d. L'geschichte, Leipzig-Berlin 1921;

Schūcking L,, Soziologie der literarischen Geschmacksbildung, 1923;

8. Medicininis metodas.

xLange W., Genie, Irrsinn und Ruhm, 1928;
Įahn, Traumwelt und Poesie, 1925;

0. Filosofinis metodas.

xEucken R, Der Kampi um den geistigen Lebensinhalt, Leipzig 1916;
xMalsch R., Gesclichte der d. Musik, 1926;

xNohl H., Weltanschauungen der Malerei, 1908;

x Rickert H., Kulturwissenschatt und Naturwissenschai:, Tūbingan 1899;
xWindelband W., Geschichte und Naturwissenschatt, 1894;

Cassirer E., Philosophie der symbolischen Formen, 1925;

Cysarz H., L'geschichte als Geisteswissenschait (Kritik und System), Halle 1926;
Kluckholn P., Persėnlichkeit und Gemeinschaft, 1925;

Kober A., Zur philosophischen Voraussetzung der L'wissenschatt (Logos VI, 1 ss.);
Korff H. A:, Humanismus und Romantik, 1924;

Hammerschmidtund Rohfleis ch, D. Denken und Diclten seit Herder, 1927;
*Unger R, Weltanschauung und Dichtung, Zūrich 1917;

* „ „ L'geschichte als Problemgeschichte, 1924;

10. Literaturos mokslas pagrįstas Philosophi4 perennis.
Baumgartner A., Die Stellung der d. Kathioliken zur neueren L., Freiburg i. Br. 1910,
Braig Fr., Metaphysik und Literaturwissenschaft (Literaturwissenschaitliches Jahrbuch

der Goerresgesellschait, 2. Bd) Freiburg i. Br. 1927;

*Firobietgėrs j., S E und Literatur, Trier 1910; ;
Katann O, Vom Wesen der L'wissenscbaft (in „Aesthetisch-Literarische Arbeiten“,
p. 177—201),Wien-Innsbruck Mūnchen 1918; 2
Kralik R., Die katholische L'bewegung der Gegenwart. Ein Beitrag zu ihrer Geschichte,

Regensburg 1910;
Muth K, Die Wiedergeburt der Dichtung aus dem religi6osen Leben. Gedanken zur
Psychologie des kathol. L'schaffens, Kempten-Mūnchen 1909;
„ „Die literarischen Aufgaben der d. Katholiken, 1899.

r TV! 2

Akos i

Dvejos sukaktuvės Europos dvasios istorijoj,
arba prasmingas 529-jų metų sinchronizmas.
Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas.

Šiais 1920 metais sukako lygiai 1400 metų nuo dviejų labai svarbių
įvykių Europos dvasios istorijoj, įvykusių tais pačiais 529 metais po Kr.
Būtent, tais metais Bizantijos ciesorius Justinionas išleido ediktą, uždrau-
džiantį mokyt filosofijos Atėnuose, dėliai ko turėjo užsidaryt ir ta aukštoji
graikų filosofijos mokykla, kuri, kaipo Platono įkurtos Akademijos tęsinys,
čia buvo išgyvavusi arti tūkstančio metų; sakant trumpiau, 529 metai —
tai Atėnų platoniškos Akademijos uždarymo metai. Ogi Italijoj tais pačiais
metais Benediktas iš Nursijos įkūrė ant Cassino kalno (Monte Cassino)
savąjį benediktinišką vienuolyną, kuris paskui patapo visų Vakarinės Euro-
pos vienuolynų motina. Taigi, 529 metai reiškia vienos dvasinės gadynės pa-
baigą, o kitos pradžią. Ir ištikrųjų, „jei žmonijos istorijos periodų ribas galė-
tume paženklint aiškiomis datomis (kas, suprantama, yra negalima), tai 529
metai rodytųsi geriau tikę pažymėt antikinio pasaulio istorijos pabaigą ir
krikščioniškų vad. vidurinių amžių pradžią, negu 476 metai, kuriais Skirų
kunigaikštis Odovakaras nukarūnavo paskutinį Vakarinės Romos imperijos
ciesoriaus šešėlį Romulą Augustulą. Argi abu sakytu įvykiu nėra tiesiog
simbolingu dideliam laikų pasisukimui? Tenai, Atėnuose, turi negarbingai
kapituluot krikščionių ciesoriui paskutinė antikinės dvasios pilis, o čia ant
Monte Cassino, vietoj išgriautos senojo šviesos dievo ' maldyklos, iškyla
dvasinė pilis naujos religijos, ketinusios nuo dabar būti pasaulio šviesa“?,

Taip pat ir žinomas filologas O. Immisch'as 529 metus laiko riba
tarp senovės ir naujųjų laikų. „Jei norima įsidėmėt koki baigiamieji metai,
tai rekomenduotini 529 metai. Šiais metais ciesoriaus Justiniono įsakymu
turėjo užsidaryt Atėnų Akademija, ta išgarsėjusi Platono įstaiga,
kuri buvo gyvavusi apie tūkstantį metų, ir ypačiai tais paskutiniais laikais
buvusi smunkančios pagonybės priebėga; nes į neoplatonizmą, kaip jau mi-
nėta, buvo sutekėję visi pagoniškosios kulturos syvai. Vienas prasmingiau-
sių (sinnigster) sinchronizmų pasaulio istorijoj taip nulėmė, jog lygiai tais
pačiais metais, kuriais buvo uždaryta Akademija, Benediktas iš Nursi-
jos ant Apolono šventnamio griuvesių Cassino kalne paliai Neapolį įkūrė
savo išgarsėjusį vienuolyną. Tai buvo vienuolynų motina visiems Vakarams
ir tuo būdu apčiuopiamas pradedamasis punktas tos dvasios, kuri viešpa-

1 Apolono. Čia tariamės reikiant pridurti, jog Apolonas kaip šviesos dievas galimas
imti tik tąja sąlyga, jei jo pavardė Atxeio< yra to paties kamieno, kaip lot. luceo ir jei
čia Xux = lux. Tačiau šių dienų religijų istorininkai linkę manyt, kad Aizetos eina iš Nūxos
„vilkas“ (žiūr. Gercke-Norden, Einleitung in die Altertumswissenschaft II, 218 [1922])
ir kad Apoloną iš „šviesos gimusį“ yra padarę vėlesni aiš:intojai, nenusimanę etimologijos,
tuo tarpu kai iš tikrųjų jis tesąs tik „Lykijoj gimęs“ (E. Samter, Die Gėtter der Grie-
chen. 1926, 38). Pr. B

2 Neue Jahrbūcher žiūr Wissenschaft und Jugendbildung V (1929) 386. 1š čia įdėto
W. Nestlė's straipsnio „Ein Gedenkjahr der europaischen Geistesgeschichte“ (385—395)
paimtos ir toliau cituojamos mintys; tačiau galutinomis savo išvadomis šis filosofijos isto-
rininkas nueina per toli.

162 Pr. Dovydaitis: Dvejos sukaktuvės Europos dvasios istorijoj

tavo vidurinių amžių kulturai ir kuri pamažu įzavo nulemiančios reikšmės
taip pat ir antikinei literaturai globoti bei išlaikyti“ 1.

Kalbamųjų sukaktuvių proga tat ir norėtume šiuodu įvykiu, bent kiek
leidžia vietos mažuma, pasvarstyt jų dviejų priežasčių ir padarinių atžvilgiu.
*

* *

Kas nulėmė Atėnų Akademijos uždarymą 529 metais? Atsakymo šiam
klausimui pasiteiraukime iš filosofijos istorininkų. Vienas jų, W. Nestlė,
šių sukaktuvių proga yra ir plačiau šiuo klausimu išsitaręs, negu kiek pa-
prastai randame apie tai pasakyta eiliniuose, nors ir gana plačiuose, filoso-
fijos istorijos vadovėliuose. Jis štai kaip dėlto sprendžia: „Būtų paika pykti
dėl Justiniono edikto: jis visai sutapo su naturalaus proceso kryptimi. Graikų
filosofija, po daugiau kaip vienuolikos šimtmečių plėtojimosi, susilpo nuo
senatvės. Dėliai nuo 1-jo šimtm. pr. Kr. vis stipryn einančių orientalinių
poveikių nutolusi nuo tikrai graikiško galvojimo, sirguliuojanti nuo skepsio
ir mistikos, ji buvo nebetekusi pasitikėjimo savimi, ir, kitados jaunuoliškam
pajėgume su beveik audringu skubumu nužygiavusi keliais nuo mito į logą,
dabar, senatviškai nusilpusi, pati sukniubo į glėbį religijai. «Leisk man,
nuvargusiam, apsistot maldingumo prieplaukoj!> — taip pažymingai skamba
malda vieno labiausiai žinomų jos atstovų šiais vėlybais laikais (Proklos,
Hymn. 6, 12). Ji buvo sustingusi į scholastiką, ir užuot, kaip savo didybės
laikais, kovojosi su visokia prietaringa kleja ir žmogaus dvasią vedusi į
skaidresnį pasaulio, gyvybės, nepaskutiniu atveju ir savęs pačios pažinimą,
ji dabar didžiavosi imdamosi protų pagrįst ir filosofiškai pateisint vėlybųjų
antikų sinkretistinę religiją su visu jos pandemoniumu ir beribiu tikėjimu
į stebūklus. «<Neabejok jokiu dievišku stebuklu ir jokiu religiniu tikėjimu»
šūktelėja vienas Sirijos neoplatonikas savo adeptams. (Jambl. Protr. 21, 25).
Tuo būdu filosofija buvo patapusi teosofija, ir jos pirmiau praktikuotas
galvojimo bei tyrinėjimo darbas buvo virtęs tuščiu schematizmu ir teurgija,
t. y. menu priverst dievus sau tarnaut ir jų pagalba išsilaisvint iš likimo
galybės bei sielos sutepimo. Osvaldas Spengler'is visai teisingai žvelgė, jei
jis vėlybųjų antikų kulturoj kaipo nulemiantį charakteringą požymį pažymėjo
magišką bruožą. Nes šis magiškas bruožas lygiu būdu dera ir orientalinėms.
misterijų religijoms kaip ir krikščionių Bažnyčiai, gnosticizmui kaip ir neopla-
tonizmui. Tiesiog nuostabu, kaip su vienas kitu kovojantieji priešininkai,
nepaisant visų dogmos skirtumų, rodo tą pačią dvasios ir sielos konstituciją.
Ar savąjį palaimos pergyvenimą ekstatiškame susijungime sų dievybe mums
vaizduoja Plotin'as (Enn. IV 8, 1; VI, 9,9ss)ar Augustinas (Cont. IX, 10)2,
vis yra tas pats paveiklas tomis pačiomis išblyškusiomis spalvomis“.

Kiti filosofijos istorininkai aukščiau paklaustą klausimą atsako trumpiau.
„Kai pagoniško mokslo dvasia Atėnuose nebesutiko su daugumos, krikščio-
nimis tapusių, klausytojų įsitikinimais, tai Justinionas 520 m. dekretu įsakė

10. Immisch, Wie studiert man klassische Philologie? (Violets Studienfihrer)
Stuttgart 1909, 383—39. Į 529 metų sinchronizmą tas pats autorius dar trumpai nurodo
ir savo kalboj pradėdamas rektoriavimą Freiburgo Universitete: Academia, 1924,

2 Plg.-R. Reitzenstein, Augustin als antiker und mittelalterlicher Mensch
(Vortrige der Bibliothek Warburg 1922/23, I) 1924, .

swegrwPRHNSWaTY

rr.

+-

2 >

Pr. Dovydaitis: Dvejos sukaktuvės Europos dvasios istorijoj 163

mokyklą uždaryt“ I. — „Būdama neatskiriamai suaugusi su politeizmu, ji
(Atėnų mokykla) negalėjo krikščionėti, kaip kad Aleksandrijos mokykla. Todėl
ji turėjo pasitraukt iš kelio vis tolyn labyn įsigalinčiam vienos krikščionybės
viešpatavimui. 520 metais ciesoriaus Justiniono ediktas įsakė, kad Atėnuose
niekam nevalia mokyt filosofos. Tatai reiškė mokyklos uždarymą, kurios
ir turtas, rodos, buvo konfiskuotas“ ?. — „520 m. Justinionas uždarė Atėnų
mokyklą, apie kurią dėl jos paskutinės plėtotės buvo kilę blogų kalbų (Damasc.,
Vita Isid. 221)3. — Įdomią nuomonę mūsų klausimu pareiškia benediktinas
Uttenweiler'is savame žurnale: „Kai Justiniono I ciesoriška galybės valia,
daugiau iš cezaropapistinės klejos nekaip iš meilės Dievo karalystei, įsakė
visiškai sukrikščionint Rytus, tai taip pat ir ši paskutinė senobinės literatu-
ros globojimo bei dvasios prusinimo vieta turėjo griūti“ 4.

Taigi, Atėnų filosofijos mokyklos, arba Atėnų (pagoniškojo) Universi-
teto (Brėhier), uždarymas įvyko dėl išvidinių ir išviršinių priežasčių. Išvidi-
nės priežastys buvo tos, kad pati Atėnų mokyklos filosofijos plėtotė buvo,
taip sakant, priėjusi liepto galą. „Atėnų mokykloj galėjo įvykt susirėmimas
(Spannung) tarp blaivaus platonizmo ir iš Rytų įvesto neoplatonizmo (Damase.,
Vita Isid. 34). Po Isidorio ėjo Hegias, po šiojo (520) Damascius iš
Damasko, jis buvo paskutinis Platono papėdininkas Akademijoj“... „Forma,
kurią neoplatonizmas buvo priėjęs Proklo sistemoj, buvo galas, buvo mirtis,
plėtotis toliau nebuvo galima. Pačių neoplatonikų tarpe prasidėjo priešin-
gas judėjimas, reikalavimas grįžt į spiritualistinio pasaulėvaizdžio nesudėtin-
gas pagrindines mintis“5. Tokioj būklėj atsidūrusi Atėnų mokykla gal būt
ir pati buvo palikusi be studentų ir be profesorių *. — O išviršinė priežastis —
tai ciesoriaus ediktas, išleistas, gal būt, cezaropapistiniais sumetimais.

Filosofijos dėstymą Atėnuose uždraudus, Damascius ir dar keletas kitų
neoplatonikų, tarp jų Simplicius iš Kilikijos, iškeliavo į Persiją, kame jie,
kaip ir diduma neoplatonikų, išvisa simpatizuodami Rytams, tikėjosi graikų
mokslui palankaus barbarų kunigaikščio rūmuose rasti savo tilosofijai rojaus
žemę. Bet tikrovė juos ir čia apvylė, nors Persų valdovas Chosroes Nu-
širvanas juos buvo priėmęs su pagarba. Tačiau, kai Chošroes 533 m. susi-
taikė su Justinionu, jie sugrįžo į tėvynę, kame jiems, taikos sutartimi, buvo
laiduota tikėjimo laisvė. Tokią gerą būklę Simplicius panaudojo literaturos

s. 1 M. de Wulf, Geschichte der mittel.lterlicher Philosophie. Autorisierte deutsche
Ubersetztung von R. Eisler. Tūbingen 1913, 60.

*ž Friedrich Ueberwegs Grundriss der Geschichte der Philosophie des Alter-
tums. 11 Aufl. von K. Praechter. Berlin 1926, 659.. -

S Kaffka-Eibl, Der Ausklang der antiken Philosophie und das Erwachen einer
neuen Zeit (Gesch. der Philosophie in Einzelndarstellungen. Abt. II, B.9). Mūnchen 1928, 266.

4 Benediktinische Monatschrift 11 (1929) 518.

3 Kaftka-Eibl, t. p. 266.

6 L'enseignement de Damascius gui, par certains aspects, est d'une profondeur et
d'une nouveautė ądmiraole, bien gue non sans confusion ni bavardage, resta infėcond,
par Ie malheur de temps. Lorsgue Justinien ordonna, en 529, la fermeture des ėcoles
philosophigues d'Athėnes, Y' Universitė d'Athėnes, si florissante au temps du sophiste
Libanius, VPami de Julien et d'Himerius, čtait tombėe fautes d'ėlėves et peut-ėtre de pro-
fesseurs; Damascius, dans lą Vie d? Isidore (221 - 227), nous dit, guelle čtait la grande
infėrioritė de V' enseignement philosophigue 4 Athėnes 4 son ėpogue, avec le diadogue
Hėgias, gui prėfera finalement les pratigues pieuses 2 la philosophie. E. Brėhier,
Histoire de Ia philosophie I: L'antiguitė et le moyen ige. Paris 1927, 484.

164 Pr. Dovydaitis: Dvejos sukaktuvės Europos dvasios istorijoj

darbui, gal būt ir filosofijai mokyt privačiai, nes Atėnų mokykla paliko
galutinai uždaryta. Siuo laiku Simplicius yra parašęs ir savo žinomus
Aristotelio raštų komentorius. Taip pat ir kiti buvusieji Atėnų mokyklos
mokytojai kiekvienas sau dirbo toliau. Tuo būdu Atėnų Akademijos užda-
rymas neturėjo kokio lemiamo, arba ir išvisa jokio poveikio graikų tiloso-
fijos plėtotei, nes čia tebuvo nukirpta viena keleto jos šakų, ir tai tokia,
kuri jau ir pati, kaip aukščiau pasakyta, nebeįstengė toliau išleisti naujų
atžalų. O naują augimo kryptį, priešingą išsigimusiam Proklo neoplatoni-
zmui, graikų filosofija buvo susiradusi Aleksandrijos mokykloj.
Aleksandrijos mokyklos pradžioj įžymiausia asmenybė buvo Ammo-
mnius. Jo paskaitas lankė ir krikščionys, kurių įsitikinimų jis stengėsi ne-
užgauliot. Ši mokykla plėtojosi artėdama į krikščionybę. Aleksandrijos
mokykla, mat, pasižymėjo savosios metafizinės sistemos nekomplikuotumu;
joje arba visai nebuvo arba buvo visai nustumta į šalį esybių skala su jos
aukščiausiais laiptais; taip pat ir ekstazė joje nebeteko savo vaidmens žmo-
gaus intelektualiniam bei doriniam-religiniam pasilaikymui. Vietoj to, tilosofai
aleksandriečiai buvo atsidėję specialiems mokslams, kreipė dėmesį į tikslų
mokslinį tyrinėjimą ir aiškias žinias matematikos bei gamtos srityse. Kai kitų
mokyklų neoplatonikų ištantaziruota ir išpūsta metafizika čia nebeteko reikšmės,
tai išsileido ir filosofijos ryšys su politeizmu. Todėl Aleksandrijos mokykla
pamažu virto neutralia filosofine įstaiga be griežtai platoniškos-pagoniškos
"koniesijos. Tat ir radosi galimumo aleksandriniškam neoplatonizmui susiartinti
su krikščionybe ir net į ją pareiti per kai kuriuos buvusius šios mokyklos
mokinius, o paskui tapusius krikščionimis. Tokis, antai, yra buvęs Kyrenės
vyskupas Synesijus, mokinys filosofės Hypatijos (buvo 415 m. nu-
žudyta sufanatizuotos aleksandriečių minios, kai gyventojai krikščionys buvo
sukilę prieš miesto prefektą Orestą). Synesijus, ir vyskupu būdamas, buvo
palikęs neoplatoniku. Iki 6-jo šimtm. vidurio Aleksandrijos mokykla betgi
visai sukrikščionėjo. — Krikščionybės susiartinimui su filosofija iš kito šono
dirbo ir krikščioniškoji katechetų mokykla, žydiškos-heleniškos Filono mo-
kyklos papėdininkė, - „kaip koks krikščioniškas universitetas“ (Nestle) — kuriai
kryptį buvo davę irjąišgarsinę ypačiai toki jos vadovai, kaip Klementas
Aleksandrietis ir Origenas, abu siekę surišt tikėjimą su žinojimu,
sutaikint krikščionybę su graikų filosofiją. „Bažnytinei dogmatikai suformuoti
svarbų vaidmenį vaidino taip pat ir Graikijos galvotojų spekulacijos apie
Dievo esmę ir jo santykius su pasauliu, apie regimuosius daiktus ir neregi-
mąsias idejas, apie Logą, apie sielos nemarumą ir net nuo pasaulio bėgimo
bruožas krikščionių etikoj rado pageidautą prisimezgimo punktą cinikų bei Sto-
jos, o ypačiai pitagoriečių ir neoplatonikų asketiniuose polinkiuose. IV-jo šimtm.
2-joj pusėj susidaro tikras krikščioniškas humanizmas“ (Nestle).
Kokį vaidmenį vaidino graikų filosofija formuojantis krikščioniškajai
teologijai bei filosofijai, visiems labai gerai žinoma. Aš čia betgi šiąja proga
norėčiau paliesti kitą, man rodos, labai reikalingą išaiškint klausimą: Ar jau-
noji krikščionybė, susiartinusi su tos gadynės graikų filosofija ir imdamosi
iš jos medžiagos saviems teologijos-filosofijos rūmams statydintis, turėjo iš
to vien tik naudos, neturėdama jokios žalos? Viršuj pasirašiusiojo giliu įsi-
tikinimu, greta naudos, krikščionybė turėjo nemažair žalos, kuri
atsiliepia jai (krikščionybei) dar net ir iki šių dienų. Ta žala

r
Ww AL ad

|-
r
+.
>

Pr. Dovydaitis: Dvejos sukaktuvės Europos dvasios istorijoj 165

būtų galėjusi būt tikrai daug mažesnė, jei krikščionybei, bepradedant tormuot
savąją teologijos-filosofijos sistemą, būtų buvęs prieinamas pasinaudot visas
graikų filosotinio galvojimo nudirbtas darbas, o ne vien tik tas seniliško mara-
zmo apimtas, išgverusio orientalizmo prisigėręs neoplatonizmas, kurį vykusiai
yra apibūdinęs aukščiau patsai prof. Nestle. Galima drąsiai teigti, kad jei
graikų filosofija krikščionių teologijoj bei filosotijoj būtų buvusi jau 3-me
šimtmety panaudota tokiu laipsniu, kokiu ji buvo panaudota 13-me šimtmety
(taigi ir su aristotelizmų), tai ir šiandien mes visoj krikščionybės ideologijoj
bei jos dorovės praktikoj turėtume daug mažiau — gal būt būtume ir visai
išvengę — to nelemto visokeriopo „orientalizmo“, kuris juk yra visai svetimas
ir tikrajai krikščionybės ir išvisa Vakarų dvasiai !.

Dabar žodelis dėl krikščioniškojo vienuoliškumo (monachizmo) anais.
laikais ir dėl šv. Benedikto įkurtos įstaigos. Krikščioniškas vienuoliškumas
vienų — kaip Reitzenstein'o — manymu eina betarpiškai iš (pagoniško-
sios) filosofijos, kitų — kaip HolVio — iš sumezgimo krikščioniškų minčių
su tilosotiškomis. Seniausia monachizmo forma yra egiptiškas eremitizmas,
kuris šv. Benedikto laikais buvo bandomas praktikuot ir Vakaruose (Italijoj).
Šio monachizmo idealas — gyvenimas pavieniui ir griežčiausia askezė, kad
nepasakius asketinis atletizmas. — Tačiau vienas kraštutinumas pigiai išvirsta.
į kitą. Jau 5-me šimtmety anoks vienuoliškumas Italijoj buvo gerokai susi-
demoralizavęs ir beišvirstąs į paprastą valkatiškumą. (Cia tat ir pasirei-
škia palaimingas šv. Benedikto darbas. Benediktas, nors taip pat buvo paveiktas
orientališko asketizmo, tačiau sugebėjo pradėt ir kitokią, vakarietišką, vie-
nuoliško gyvenimo kryptį, anų laikų vienuolišką žmonių energiją įkinkyda-
mas, be maldos, dar taip pat ir į visokeriopą naudingą darbą, kuris taip:

“pat buvo laikomas Dievo pagarbinimu, einant benediktiniškais obalsiais „Ut.

in omnibus gloriticetur Deus“ (U.LO.G.D.) arba labiau žinomu „Ora et
labora“. „Apie 530 m. sustatyta išgarsėjusi šv. Benedikto regula sukuria
tvirtą vienuoliškų bendruomenių organizaciją, ji išmintingą saiko išlaikymą
askezėj sveikai suriša su rankų ir dvasinio-mokslinio darbo vaisingumu.
Nuo šio laiko visus Vakarus užplūsta nesuskaitoma daugybė benediktiniškų,
vienuolynų... Vienuolynai tampa žemės kultivavimo, krikščioniško misionie-
riavimo pionieriai, jie tampa svarbiausi liaudies auklėjimo, mokyklos ir švie-
timo darbo dirbėjai“ >. Anot Classen'o, šv. Benedikto ordenas anais, visuo-
tinos suirutės laikais, yra kaip Nojaus arka, kurioj išgelbėjama žūvančio senojo
pasaulio dvasinis lobis ir išlaikomas naujiems laikams 3. — „Benediktiniškas
uolumas“ nurašinėti ir išleisdinėti senus rankraščius yra virtęs patarle. Vienas
šių dienų Lietuvos istorininkas pakartotinai man apgailestavo, kad Lietuvoj
nebuvo benediktinų: girdi, visai kitaip, negu dabar, būtų buvę ir su Lietuvos
istorijos versmėmis. „Šv. Benediktas nepridera jokiai filosofų mokyklai: jis
nei klasikiškas, nei modernas. Kadangi prisijungęs prie Dievo, tai jis yra
amžinas su Amžinuoju; stovėdamas viršum laiko, jis artimas kiekvienai gady-
nei; ir nors prieš daugelį šimtmečių užsibaigęs, dar ir šiandien jis yra jaunas“*.

! Kad krikščionybė, nors ir kilusi Rytuose, betgi tinkamą dirvą išsiplėtoti yra ra-
dusi tik Vakaruose ir yra visai suaugusi su Vakarų dvasia, tatai įrodoma prof. K. Ada m'o
abai turiningose knygelėse „Christus und der Geist des Abendlandes“. Miinchen 1929.

2 O. Redlich surinktiniame veikale „Die Religionen der Erde“, Leipzig 1929, 227.

* W. Classen, Der Eintritt des Christentums in die Welt. Gotha 1930.

+ R. Molitor, Benediktinische Monats:chrift 11 (1929) 105.

Iš nusikaltimo ir teismo psichologijos
Prof. Dr. M. Reinys, Vilkaviškis

Kultūringose dabarties valstybėse suvereninę valštybės valdžią vykdo
parlamentai, vyriausybės ir teismai. Iš valdžios organų žmonių pasitikėjimo
daugiausia turi teismas. Juo didesnė yra teismo nepriklausomybė nuo vyriau-
sybės, juo didesnis pasitikėjimas teismu. Mat, normalinėje tvarkoje teisėtoji
tautos atstovybė sukuria konstituciją, visiems įstatymams pagrindą, ir leidžia
konstitucija pagrįstus įstatymus. Teismas sprendžia žmonių bylas, pasirė-
męs įstatymais, jų raide ir dvasia; vadinas, teismas yra įstatymų sargyboje.
Juo daugiau teismas apsaugotas nuo pašalinio poveikio, juo geriau teismui,
piliečiams ir bendrajai teismo gerovei. Tačiau nepakanka teismui apsisau-
goti nuo pašalinio, vadinas, nuo išviršinio poveikio; jam dar reikalingas
apsisaugojimas ir nuo teismo personalo subjektivių pažiūrų, kurios nemažiau
gali sudaryti pavojaus teismo objektivumui, negu bet kuris išviršinis poveikis.
Todėl yra gyvo reikalo teismo personalui susirūpinti teismo psichologine
puse, idant teismo funkcionavime būtų pakankamai kreipiama dėmesio į
teismo personalo, klientų bei pagalbinių asmenų psichiką ir pačios teismo
proceduros psichologiją, idant objektivumas ir tiesa sėkmingiau išeitų aikštėn,
o teisingumas ir teisėtumas galėtų būti gražiai išlaikomi.

Sakytajam tikslui atsiekti tariuosi būsią ne pro šalį panagrinėti nusi-
kaltėlio kartu ir kaltinamojo) ir teisėjo (kartu ir tardytojo) psichiką. Kiti
teisme dalyvaują asmenys psichikos atžvilgiu lengvai gali būti priskiriami
nusikaltėlio ar teisėjo grupei, bent labai daugeliu atžvilgių.

Kad būtų galima pagrindingiau pažinti nusikaltėlio psichika, labai pra-
vartu atkreipti akis į priežastis, iš kurių kyla kriminališkas nusiteikimas.
Tų priežasčių yra nemaža.

Yra nusikaltėlių iš prigimimo daugiau ar mažiau linkusių į nusikaltimą.
Kai kur rasės klausimas taip pat ne be svarbos; pav., Jungtinėse Šiaurinės
Amerikos valstybėse surinkta nemaža statistinės medžiagos nustatyti nusi-
kaltimų santykiui su rase. Ten randama, kad nusikaltimų skaičius eina di-
dyn einant nuo baltosios rasės prie negrų, nuo negrų prie indėnų. Zinoma,
kritiškai žiūrint, negalima pasitenkinti vien plikais statistikos skaičiais, jų
kiekiu, kad būtų galima tarti bešališkas žodis tokiu klausimu, kaip rasės
santykis su nusikalstamumu, nes tektų stropiai įsižiūrėti, kas darė statistiką,
kas įvertino nusikaltimus, kiek buvo galimumo nuslėpti nusikaltimus vienoje
ar kitoje pusėje. Šitos ir tolygios aplinkybės nemaža turi reikšmės ir svar-
bos klausimui spręsti, bet vis dėlto galima sutikti, kad rasė, labai kompli-
kuotas daugelio aplinkybių padaras, turi sąryšio su didesniu ar mažesniu
nusikalstamumu. .

Tikresnis kiek dalykas, kad rasių mišinys didina nusikalstamumą. Kodėl,
iš kur? Sitas reiškinys tenka, regimai, sumegzti su nusistovėjusių kiekvienos

rasės papročių ardymu. Kaip karas, priverčiąs žmones keliauti, bastytis;

ardo jų dorą, didina nusikalstamumą, taip ir rasių mišinys, sujungtas su

keliavimais, papročių keitimais, pradeda keisti dorovę į blogąją pusę, vadi-

nas, krikdyti, tuo būdu didinti nusikalstamumą.

+ l/k a 4. kak 254) Aido

i
Ė
=
į
'

M. Reinys: Iš nusikaltimo ir teismo psichologijos 167

Prigimtas linkimas į nusikalstamumą gali pareiti ne vien nuo rasės,
bet ir nuo šeimos. Pastebėta, kad yra šeimų, kuriose gema visoki nusikaltėliai.
Psichinio paveldėjimo faktas yra neginčijamas, bet pasilieka neaiškus pavel-
dėjimo laipsnis, paveldėjimo reiškinių laikotarpiai, nes pasirodo, kad tėvų
psichinis nenormalumas pasireiškia kartais ne vaikuose, bet anūkuose. Nėra
abejonių, kad, pav., alkoholizmas, lytinės ligos giliai sužaloja organizmą,
protą, dorovę, tik visdėlto jų pasireiškimo laipsnis ir laikas nevisada yra žinomi.

Linkimai į nusikalstamumą pareina ir nuo asmenų amžiaus bei lyties.
Prieš brendimo periodą, vaikai daugiau nusikalsta melu. Brendimo metu
jaunuolis, tiesa, labai nepasitiki kitais, šiaušiasi prieš kitų autoritetą, bet
atsiduoda su visu aklumu tam, kuris sugebėjo įgyti jo pasitikėjimą; iš čia
eina nusikaltimų pavojai, jei jaunuolio pasitikimas asmuo panorės blogam
pasinaudoti gautuoju pasitikėjimu. Suaugę žmonės vėl turi palinkimų sa-
votiškais būdais nusikalsti: vyrai brytalumu, moterys apgaule. Pagaliau,
žmonių verslas, dirbamieji darbai tai pat sudaro savotiškų progų nusikalti-
mams; pav., pirkliams ar, bendriau sakant, prekybininkams susidaro visokių
progų kitus nuskriausti turto dalykuose, čigonams susidaro nemaža progos
išnaudoti žmonių linkimą į prietarus.

Be įgimto linkimo į nusikalstamumą, gali susidaryti į įgytasai linkimas.

Besaikis alkoholio vartojimas, pradėtas svaiginimasis kokainu, opiumu, mor-

fina, apsikrėtimas biauriomis ligomis, visi šitie išorės nuodai sukelia linkimą
į nusikaltimus. i

Viena reikšmingiausių priežasčių, kurių dėliai atsiranda nusikaltimai,
yra aplinkuma. Jos išvaizda, veikimo būdai labai nevienodi.

Klimatas veikia žmogaus būdą, gamtos grožis daro didelio poveikio
žmogaus psichikai. Yra istorijoje žinomų faktų, kur krašto gamta padarė
ir didelių žymių tautos būde bei visoje dvasioje. Ir nenuostabu, nes vienur
tenka žmogui smarkiai kovoti su gamta, kad galėtų sau pelnyti pragyvenimą,
kitur to darbo visai maža, daug laisvo laiko. Iš čia ir susidaro nevienodos
progos nusikalstamumui pasireikšti.

Ne tik klimatas. bet ir patsai metų laikas paveikia žmogaus elgesį, pav.,
yra pastebėta, kad vasaros metu įvyksta daugiau nusikaltimų, negu žiemos metu.
| Daug daugiau santykių su žmogaus psichika turi kultura, jos laipsnis
ir savybės. Kur pakyla kultura, ten daugiau žmonės apsišvietę, ten susi-
daro daug naujų galimumų pasireikšti ne tik kas gera, bet ir kas bloga.
Pav., kapitalistinėje tvarkoje pinigas įgyja nepaprastos svarbos; jo apyvarta
eina greityn. Iš čia kyla reikalas naudotis pinigo laikinais surogatais čekių
ir kitų popierių pavidalu; tuo būdu susidaro daug visokių progų daryti
malversacijas su parašais. Arba kitas pavyzdys. Pakilus kulturai kuriame
krašte, susidaro nemaža santykiu su kitais kraštais, ne vien juridinių, politinių,
bet ir prekybinių. Iškyla muito klausimas, drauge su juo ir visokių gali-
mumų nusikaltimams pasireikšti muitų srityje.

Socialinė būklė labai artimai susirišus su žmonių dorovingumu. Ten,
kur įsispraudžia vargas, nekaip yra su dorove: daugybės pavojų nusikalsti.
Kur ankštas butas, kiek turi nukentėti gėdos jausmas, kiek progų šiurkštu-
mui, ginčams, barniams, pykčiui pasireikšti, nęs visur vienas už kito užkliūva.
O pavyzdys? Tegu tokioje kamšatyje atsiranda vienas patvirkęs, jisai visus
krikdys, užkrės. Pagaliau, ar tokiose aplinkybėsė yra galimas koksai auklė-

168 M. Reinys: Iš nusikaltimo ir teismo psichologijos

jimas? O juk be auklėjimo, be priežiūros nesiformuoja kilnios asmenybės;
atvirkščiai, ten pradeda klestėti chuliganizmas, tarpsta nusikalstamumas.

Zmogus yra linkęs bendrauti su kitais žmonėmis. Sitas bendravimas
yra labai galingas veiksnys žmogaus elgesyje; jisai nėr silpnesnis už tėvų
ar mokyklos poveikį. Su kuo bendrausi, toks ir pats paliksi. Cia ir yra
visa svarba, kad kiekvienas atrastų sau tokius draugus, kurie ne tik neslo-
pintų gerų asmens polinkių, nekrikdytų kilnių pažiūrų į gyvenimą, bet dar
jas skaidrintų ir gerus linkimus stiprintų. Tik šiomis sąlygomis draugavi-
mas nekreips į nusikalstamumą.

sw -—

eiti didyn ir patsai nusikalstamumas. .

Pagaliau, ir kitos aplinkybės, kaip, antai,. pornografija, romanai, teatrai,
kinai ir tolygūs dalykai, daug paveikia asmenis ir tuo būdu gali juose su-
kelti nusikalstamumą.

Ikšiol suminėtos ir joms tolygios priežastys — aplinkybės asmenį
predisponuoja nusikaltimui, o patsai nusikaltimas įvyksta iš apgalvoto pa-
siryžimo ar iš nepakankamai pramatyto, gal staiga kilusio afekto. Nors ar-
timiausios nusikaltimo priežastys, tiesa, gali būti labai nevienodos, tačiau
nusikaltimo įvykdymo būdas, kartais paliekami pėdsakai nemaža pasako kai
dėl asmens vykdžiusiojo nusikaltimą, jo lyties ar kitų savybių.

Tiesa, apgalvotai darąs nusikaltimą dažnai pasistengia galinčių paste-
bėti žmonių dėmesį nukreipti kitur, panaudodamas nusikaltimui įvykdyti
kitus asmenis, kartais ir pats save tyčia bent kiek sužalodamas, kartais pats
atlikdamas nusikalstamąjį darbą, kai kiti asmenys yra gyvai susirūpinę da-
romomis, pav., vestuvėmis ar panašiais dalykais, bet nevisados tai pavyksta
padaryti, nes kartais nusikaltėlis, džiaugsmo apimtas, kad pasisekė padaryti,
ko norėjo, iš didelio džiaugsmo pamiršta savo pėksakus užtrinti, todėl ir
tampa galima tuo atveju nusikaltėlį susekti.

Kad nusikaltimo būdas galėtų sėkmingiau atskleisti nusikaltėlio asme-
nybę, labai svarbu atkreipti akis į galimus nusikaltimo motivus, nes jie drauge
su nusikaltimo būdais galės daug daugiau nušviesti nusikaltėlio asmenybę,

Iš nušikaltimų yra be galo pasibaisėtini žudymai. Kad galėtų įvykti
tokia baisybė, turėjo būti nusikaltėtis ar psichiškai sergąs ar kas. Ligotumas,
tiesa, yra labai nevienodas, kartais net nepastebimas paprastam žmogui,
neįgudusiam į subtiliškas observacijas, tačiau nemažiau tikras gerai nusivo-

kak i sia aka

M. Reinys: Iš nusikaltimo ir teismo psichologijos 169

kiančiam specialistui. Yra istorijoje faktų, kad psichiškai nesveiki kartais
gerai išlaiko universitetų baigimo diplominius egzaminus, gauna net aukštas
vietas valstybinėje tarnyboje, tačiau faktas pasilieka faktu, kad jie psichiškai
yra nesveiki.

Kitą kartą žudymo motivu būna kerštas, asmeninis ar politinis. Skir-
tumas tarp vienos ar kitos keršto rūšies tegali būti pastebėtas tik toks,
kad asmeniniame keršte, vadinas, ir pačiame nusikaltime yra daugiau rafi-
nerijos, sugalvoto smulkmeniško kerštingumo, kad labiau įskaudintų.

Pavydas taip pat gali būti žudymo motivas. Kas pavydi, aišku, siekia
to, kad nutrauktų jam nemeilų kito asmens pasisekimą. Siekdamas to tikslo
nusikaltėlis žiūri vien sėkmingumo; jam visai nesvarbu daugiau įskaudinti
ar tolygūs bei panašūs dalykai.

Daug žudymų pasitaiko ir iš pykčio, visai neapgalvoto. Tokiu atveju,
žinoma, pasiruošimo nėr, o patsai įvykdymas dažnai labai negudrus, aplin-
kybių nežiūrėta; nudobė ir baigta.

Zudymo kaltininką susekti sunkina ta aplinkybė, kad nusikaltimo auka
pati neprabyla, tik aplinkybės kiek nurodo. Viena tokių aplinkybių įsidė-
mėtina: nusikaltėlis žmogžudys dažnai ne ilgai trukus pajunta smarkius są-
žinės neramumus, pajunta pasibaisėtinus priekaištus, todėl griebiasi priemonių
sąžinę sutramdyti, kaip, antai, smarkiai girtuokliauti, žemiausiems kūno pa-
geidimams pataikauti. Toksai elgimasis anksčiau nepastebėtas, nebuvęs,
dabar naujai atsiradęs, visai pamatuotai gali atkreipti dėmesį asmenų, kurie
seka žudymo kaltininkus.

Nusikalstamumas kūno sužalojimu gali būti padarytas, be abejo, įvai-
rioms priežastims veikiant, bet dažniau pasitaiko iš aiekto, apsisvaiginus
alkoholiu ar pasiduodant kai kuriems geiduliams. Sužalojimų smulkmenos
arčiau kiek gali nurodyti aplinkybes, kuriose galėjo dalykas įvykti, ir tuos
motivus, kuriais sužalojimai padaryti.

Vagystės nusikaltimas vėl turi savo ypatingą charakteristiką, ir, žinoma,
kitais sumetimais yra įvykdomas. Vienas šitų sumetimų esti gobšumas.
Jei nusikaltimas padarytas šituo sumetimu, tai ir pačiame nusikaltime tatai bus
kiek žymu: visa bus nukreipta į didesnį pasipelnymą, net pamirštant nuslėpti
pėdsakus. Kitais atvejais vagystė gali įvykti iš skurdo. Tuokart įvykio
charakteristika rodys, kad nusikaltėlis neieškojo didelio kiekio, jam ir mažas
kiekis pakankamai imponavo, mat, galėjo skurdą sumažinti, gyvesnį reikalą
patenkinti. Vėl kitą kartą pasitaiko mažo kiekio dažna vagystė. Cia, regimai,
bus reikalo su papraiimu vagiliauti. Kai kuri tarnyba, pav. krautuvėse, prie
kasos, sudaro gan patogią progą papildyti skurdžias pajamas, kurios vargais
negalais duoda pragyvenimą. Žinoma, pasipelnymas svetimu turtu šiosė
aplinkybėse dažnai yra remiamas ad hoc sudarytu galvojimu: čia dirbu, čia
tiek ir tiek ųždirbu savininkui, jisai nepajus nepritekliaus, kad tą ar kitą
pasiimsiu. Pagaliau, dar gali būti visokių mažmožių vagiliavimas, atliekamas
labai dažnai net visai beprasmiu būdu. Tai bus, be abejo, kleptomano darbas,
vadinas, vagiliavimas iš liguistumo, nes visai nesimato protingo santykio tarp
pasisavinamojo daikto ir vagiliaujančiojo asmens būklės ekonominiu atžvilgiu.

Kriminališkai nusiteikęs asmuo kartais griebiasi padegimo. Priemonė,
kaip visiems aišku, žiauri, nurodanti į nusikaltėlio begalo šiurkštų būdą.
Sios rūšies nusikaltimas dažniausiai kyla iš keršto, .nūotaikos, kaip matyt,

170 M. Reinys: Iš nusikaltimo ir teismo ysichologijos

labai baisios, vargiai nutildomos švelniomis priemonėmis, jei anksčiau ne-
pasirūpinama keršto nuotaiką išsklaidyti pagrindingu ir sistemingu motiva-
vimu. Kerštas veikia gan aklai, todėl keršto darbuose nėrą nei apgalvoto
nuoseklumo nei saiko.

Padegimas rečiau pasitaiko iš neapykantos; tokiais atvejais ir pats nu-
sikaltėlis paskiau pajunta, kad nėr proporcijos tarp neapykantos jausmo ir
padarytojo padegimo, bet jau vėlu, jau padaryta. Iš čia dažnai eina pačio
nusikaltėlio nusiminimas, kartais net pastangos ką nors atitaisyti, bet jau
vargiai kas pavyksta padaryt gerojon pusėn.

Pagaliau, pasitaiko padegimų iš gobšumo, netikusio noro pasipelnyti,
o pasipelnymo pėdsakus užtrinti neva netyčia kilusiuoju gaisru. Tokiu atveju
esti pasirengimas ilgas, apgalvotas, planingas, įpainiojant įvairius asmenis į
patį dalyką, iš kurio pasipelnoma, kad tuo būdu sunkiau būtų surasti tikra-
sai kaltininkas; dalykai tyčiomis taip supinami, kad susidarytų daugiau visokių
galimumų, spėliojimų, įtarimų, pro kuriuos būtų lengviau prasprukti tikrajam
kaltininkui.

Turint prieš akis nusikaltimo faktus ir būdus, jau konstatuotus, už-
Tiksuotus, ir nusikaltimo motivus, tuo tarpu dar tik spėliojamus, yra svarbu
prisiminti ir buvimą tokių motivų, kurie bendra savo kryptimi sulaiko nuo
nusikaltimų, nors ne kiekvieną sykį, konkrečiai ir individualiai dalykus imant,
apsaugoja nuo nukrypimų.

Religija ir dorovė siekia sudaryti asmenyje kilnius įsitikinimus, aukštai
vertinamas pažiūras, asmens tvirtą pasiryžimą, pasiaukojimą, siekia taip su-
tvarkyti asmens elgesį, kad būtų gražiausia harmonija tarp įsitikinimų ir
darbų. Sitose aplinkybėse nėr patogios dirvos tarpti nusikaltimams.

vietimas ir geras auklėjimas sudaro asmeniui galimybės ir progos
pažinti nusikaltimų žalingumą, kartais net ir jų žemumą, diegia meilę prie
gražių darbų ir žygių. Kas planingai ir nuosekliai yra šviečiamas ir auklė-
jamas, tas vis daugiau tolsta nuo nusikaltimų.

Pagaliau, ir ekonominė asmens būklė ne be poveikio nusikalstamumui:
skurdas ir prabangos didina nusikalstamumą, nors tai būtų ir nevienodu
būdu ir nevienoda kryptimi, o tuo tarpu vidutinė ekonominė padėtis, paten-
kinanti reikalingiausius asmens norus bei troškimus, įveda daugiau pusiau-
sviros, ramumo ir tuo būdu tolina nusikalstamumą.

Norint išvengti nusikaltimų yra labai naudinga asmeniui gerai įsisą-
moninti visus motivus, kurie šalina nusikalstamumą, sukelti norus ir pasi-
ryžimus, kurie atatinka sakytuosius motivus, tuo būdu sudaryti kilnią do-
rovinę asmenybę.

Nusikaltėlio psichikai pažinti dar yra reikalinga stebėti, kaip nusikaltėlis
laikosi, jau padaręs nusikaltimą.

Nusikaltimui įvykus, nusikaltėlis gyviau susirūpina savo padėtimi ir
pasėkomis, kurios jam gali grėsti, nors šis susirūpinimas nėr nuolatinis, tik
protarpiais atsiranda, kai nusikaltėlis, pamiršęs savo pasisekimą ir pasiten-
kinimą, blaiviau pažiūri į tai, kas įvyko.

Jei nusikaltimas įvyko iš afekto, didelio susijaudinimo, tai neretai
pasitaiko, kad nusikaltėlis pats eina į policiją ir pats save apskundžia. Situo
atveju pasireiškia kiek tiesesnis nusikaltėlio charakteris: norima, kad greičiau
išsiaiškintų ir baigtųsi neaiški ir tragiška padėtis.

M. Reinys: Iš nusikaltimo ir teismo psichologijos 171

Bet ir kai nusikaltėlis neina pats save skųsti, tai nereiškia, kad jisai
ramiai žiūri į įvykusį nusikaltimą. Jei nusikaltęs asmuo nėra profesionalas
nusikaltėlis, jei jisai nusikalto ne tiek iš nuolatinio polinkio į blogą, kiek iš
trumpalaikio blogų polinkių pamilimo, iš susidėjųsių aplinkybių, kurios sti-
priai sužadino blogą polinkį, tai neretai pasitaiko, kad nusikalięs asmuo
pradeda jausti gailesį; gėdą, depresiją, kartais net smarkų pasibiaurėjimą.
Tokia nusikaltusiojo asmens dvasios būsena gali žvaliam tardytojui nemaža
pasakyti.

Kaltinamojo asmens psichika ir patsai nusikaltimas labai žymiai paai-
škėja pareinamai nuo liudininkų.

Svarstant liudininko pareiškimus, juos įvertinant labai reikalinga atkreipti
akis į tai, ar liudininkas sugeba tinkamai pastebėti. Šituo reikalu darytieji
bandymai yra parodę, kad čia reikalinga turėti galvoje dideli svyravimai
pastabumo atžvilgiu. Yra faktų, kuriuose eksponuotus kvadratus turėjo
bandomieji asmenys stebėti, būtent, kiek kvadratų?lšdavoje gauta: vieni pa-
stebėjo 25 kvadratus, kiti 50, treti 200. Panašiai yra su psichiniais skirtu-
mais ir laiko atžvilgiu. Todėl liudininko pastabumo laipsnis daug gali nu-
sverti jo parodymo įvertinime,

Yra kita rūšis liudijimų, kuriuose ne tiek pastabumas yra svarbus, kiek
asmens sugebėjimas suprasti. Todėl čia daug nulemia asmeniniai skirtumai,
kurie, žinoma, pareina nuo turimojo patyrimo, žinojimo, įpratimo.

Liudininkas, nors yra faktus matęs ir supratęs, laikui einant, pradeda
pamiršti, nors pats to, berods, nepastebi, vadinas, pastebėtieji dalykai liudi-
ninko atmintyje pradeda keistis; iš čia ir eina gyvas reikalas teisėjui būti
labai atsargiam įvertinant liudininko parodymus.

Psichologijoje yra žinomas dalykas, kad asmens tvirtas noras, pasiry-
žimas tiksliai atsiminti yra patogi sąlyga vaizdų ar sąvokų atgaminimui.
Todėl tenka susirūpinti, kad būtų konstatuotas faktas, ar liudininkas turi
tvirtą norą atsiminti, ar ne,

Kaip kur kitur, taip ir liudininkas gali pasiduoti sugestijai tardytojo,
teisėjo ar kitų žmonių, kurie jam apsakojo įvykius. Tad įvertinant liudi-
ninko parodymus būna labai reikalinga atkreipti dėmesys į liudininko
sugestivingumą.

Pagaliau dar vienas dalykas turi rūpėti teisėjui, būtent, ar liudininkas
sugeba, kaip tinkamas, išreikšti tai, ką jisai žino apie nusikaltimą. Gyvenimo
faktai, moksliškieji ginčai parodo, kad asmuo nevisada sugeba tinkamai
išreikšti tai, ką jisai norėjo pasakyti. Jeigu tai pasitaiko kitur, tai ką ir be-
kalbėti apie liudininką, kuris, duodamas parodymus, gerai nusimano, kad
nuo jo pasakymų daug pareis kaitinamojo asmens likimas, todėl nenuostabu,
kad liudininkas, pareikšdamas tardytojui, juoba teisme, nebeturi to ramumo,
kuris sudaro patogiausią sąlygą tiesai išeiti aikštėn. Be to, kai kurie
asmens iš prigimimo jau yra tokie, kad nesugeba tiksliai nusakyti dalykus.
Teisėjas turi visa to nepamiršti.

„ Teismo psichologinė pusė pareina ne vien nuo kaltinamojo asmens,
liudininkų pareiškimų, bet ir nuo tardytojo, kuris parengė teisimui bylos
svarstymą, ir ypač nuo teisėjo.

Kai teisėjas ima svarstyti bylą, klauso kaltinamojo asmens pareiškimų,
liudininkų parodymų, jisai deda į pagrindą visiems pareiškimams ir parody-

172 M. Reinys: Iš nusikaltimo ir teismo psichologijos

mams savo asmeninius pastebėjimus ir supratimus apie girdėjimą, regėjimą,
uostymą, ragavimą, lytėjimą, erdvę, laiką, vaizduotę, atmintį, dėmesį, prota-
vimą, jausmus, norus, išreiškimą. Kad teisėjas galėtų išvengti čia nurodomo
subjektivumo, labai yra reikalinga teisėjui atkreipti savo dėmesį į čia gre-
siantį subjektivumo pavojų, į esančius psichinius skirtumus įvairių asmenų
tarpe. Taigi, pareiškimus teisme teisėjas turi matuoti ne savo asmeniniu matu.

Teisėjas nesitenkina parodymais, kuriuos savo noru duoda kaltinimasai
asmuo ir liudininkai, bet dar imasi kito būdo išgauti pageidaujamoms žinioms,
būtent, apklausinėjimo. Iš esmės ir psichologijos atžvilgiu nieko negalima
prikišti, kad apklausinėjimas būtų vartojamas, tačiau kai kas psichologiniais
sumetimais reikia turėti prieš akis, kad apklausinėjimas pasiektų savo tikslą.

Darant apklausinėjimą yra gyvo reikalo žiūrėt į apklausinėjamojo
asmens amžių, lytį, sveikatą. Patsai klausimo statymas, intonacija jau tam
tikru laipsniu sugestionuoja atsakymą. Tai ir sudaro, kad pavartojus apklau-
sinėjimą gaunama daug daugiau žinių, bet tų žinių tikrumas eina mažyn.

Apklausinėjant, kartais teisėjui tenka dėti pastangų, kad išgautų žinių,
kurios laikomos paslaptyje. Žinoma, čia nekalbama apie kankinimus, kai
kur vartojamus tardant, kurie ps'chologijos atžvilgiu neturi nė mažiausio
pateisinimo, nes aktualus kentėjimas daugiau veikia negu būsimas kentėjimas,
nors ir numatomas būtų didesnis, todėl ir nevengiama prisipažinti prie nebūtų
dalykų. Slaptoms žinioms išgauti vartojami įvairūs būdai. Vienas tų
būdų yra sužadinimas, kad asmuo pats pasisakytų. Cia teisėjas turi dalyką
taip pavesti, kad, pav., kaltinamasai asmuo pats prisipažintų. Prisipažinimas
gali įvykti labai įvairių akstinų poveiky: gailesčio perimtas, nebeturi jėgų
daugiau priešintis, slėpti arba numato, kad prisipažinusiam bausmę
sumažins.

Kitais atvejais asmuo neišduoda slaptų žinių, neprisipažįsta; tada tenka
teisėjui uždavinys jas išgauti arba, kitaip sakant, asmenį sugauti. Šitam
tikslui vartojami įvairūs būdai, kaip, antai: paklausimai, bandymai, stebėjimai.
Norėdamas išgauti slaptų žinių, sugauti asmenį, teisėjas daro paklausimus
ir žiūri, kaip klausiamasai asmuo į tai reaguoja: ką atsako ir kaip lai-
kosi. Jei išgirdęs klausimo turinį klausiamasai asmuo pabalo, paraudonavo,

pravirko, jei pradėjus jam kalbėti balsas nutrūko, rankos pradėjo drebėti,

tai šitie reiškiniai jau bent kiek išduoda asmenį; tačiau ir čia reikalingas
teisėjui didelis atsargumas, kad tinkamai suvoktų klausiamojo asmens pasi-
keitimo priežastį, nes pasikeitimas gali kilti iš įvairių priežasčių: atskleidžia
paslaptį, neįprasta, susigėdo, bijosi.

Be paklausimų, vartojami bandymai panaudojant asociacijų dėsnius.
Sudaroma eilė žodžių, kurių tarpe yra ir turinčių artimiausią sąryšį su svar-
stomuoju nusikaltimu. Iš eilės tariami atskiri žodžiai ir į kiekvieną jų ban-
domasai asmuo turi reaguoti nauju žodžiu, tardamas pirmąjį tuomet jam į
galvą ateinantį žodį. Jei reagavimas eina lygiai, be pavėlavimo ar sustojimo,
tai ženklas, kad bandomasai asmu nieko neslepia. Jei prie kai kurių žodžių
yra pavėlavimų ar stapčiojimų, tai būtų ženklas, kad bandomasai asmuo ne-
taria tų žodžių, kurie jam ateina į galvą asociacijos keliu, bet ieško kitų
žodžių, nesurištų asociacijomis. Slėpimas kai kurių žodžių, turinčių santykį
su nusikaltimu, rodo, kad bandomasai asmuo turi žinių, kurias tačiau sle-
pia nuo tardytojo ar teisėjo.

„išns iiikidi

M. Reinys: Iš nusikaltimo ir teismo psichologijos - 173

Dar ir stebėjimais teisėjas gali išgauti kai kurių žinių. (Galima, pav,
tirti asmens rašyseną, kaip ji pasireiškia normalinėse sąlygose, ir to paties
asmens raštą ar pasirašymą, kuris yra surištas su nusikaltimu. Skirtumas
bus, tik reikalinga stropiai ir akyliai įsižiūrėti. Zinoma, čia negalima, antra
vertus, pamiršti ir to fakto, kad rašysena gali pasikeisti ne vien nuo padaryto
nusikaltimo, bet ir kitoms priežastims veikiant, kaip, antai, susijaudinimui
iš nelaimės, pykčio, džiūgavimo. Vis tik santykis tarp asmens rašysenos
ir nusikaltimo kartais gali būti nustatytas, ir tuo būdu gali išaiškėti kai
kurios slepiamos žinios.

Teisėjas, kai svarsto bylą, nėra automatas, būtybė be kraujo, be gyvy-
bės. Teisėjas visa savo siela, visa psichika dalyvauja byloje, nors pats gal
apie tai visai negalvoja, neturi sąmonėje. Todėl ir yra reikalo psichologiškai
nušviesti teisėjo laikymąsi ir veikimą teisme. Tas juoba yra reikalinga, ka-
dangi teisėjo sprendimas yra paremtas psichologiškuoju priežastingumu,
kuris susiformuoja teisėjo sąmonėje.

Teisėjas, kaipo žmogus inteligentas, turi pasaulėžiūrą ir gyvenimožiūrą,
nors tuo pačiu dar nieko nesakoma, ar daug pasidarbuota joms sudaryt,
ar maža, ar jos kritiškai sudarytos, ar ne. Turimųjų pažiūrų šviesoje tei-
sėjas žiūri į gyvenimo įvykius, juos vertina. Iš čia ir eina tam tikri ir tei-
sėjo nusistatymai luomų, pašaukimų, religijos atžvilgiu. Kartais tokios rū-
šies nusistatymai eina net iki kai kurių asmenų tizionomijos mėgimo ar
nemėgimo, o kartais net virsta tiesiog prietarais. Todėl ir darosi suprantama,
kad teisėjas, kaipo žmogus, turi savo apercepciją ir jos šviesoje žiūri į gy-
venimo faktus ir žmonių elgesį bei veiksmus, ir toje šviesoje dalykus vertina.

Teisėjas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, gali pasiduoti sugestijai,
einančiai iš vykdomosios valdžios spaudimo, iš viešosios opinijos, spaudos
atsiliepimų, draugų pusės ir tt. Cia ir atsistoja prieš akis didelė problema,
kaip atsispirti sugestijai, kuri, kaip matoma, gali eiti iš labai įvairių pusių
ir labai įvairiais keliais. Juo didesnė teismo nepriklausomybė nuo kitų val-
džios organų, juo tvirtesnė bus teisėjo situacija ekonominiu atžvilgiu, juo
didesnis juridinis ir dorinis teisėjo autoritetas, tuo mažiau bus galimumo
pasiduoti iš šalies einančiai sugestijai.

Bylų pasikartojimas ir panašumas sudaro kai kuriuo atžvilgiu teisėjui
pavojų: teisėjas apsipranta su tos rūšies medžiaga, pradeda joje įmatyti
vienodumą, nebepastebi esamųjų skirtumų, pradeda taikyti vienodas bausmes,
kartais, rodos, įsimyli kai kuriuos bausmių metų skaičius ir pradeda juos
taikyti dažniau, negu būtų tam pagrindas ar reikalas. Įpratimas, kaip žinoma, ga-
lingas veiksnys, svarbus gyvenimui, bet teisėjui aukščiau sakytais atvejais gan
pavojingas. Apsipratimuji išvengti yra reikalinga teisėjui nemaža gyvų pastangų.

Iš to, kas aukščiau suminėta, matyti, kad teisėjo psichinė struktura ne
tik nėra abejutis dalykas, bet tikrai daug poveikio padaro sprendžiamoms
byloms nušviesti vienaip ar kitaip.

Jeigu atskiro teisėjo psichika nelieka teisme be poveikio dalykų eigai,
tai ir visas teismo sąstatas ne be reikšmės, kad dalykai būtų objektiviai
išsvarstyti ir visai bešališkai išspręsti.

Iš čia kylančioms ydoms prašalinti teismo procedūroje yra vartojamos
priemonės, kurios yra skirtos dalykų objektivumui ir sprendimų nešališkumui
išlaikyti, būtent, viešumas ir advokatų dalyvavimas.

174 M. Reinys: Iš nusikaltimo ir teismo psichologijos

Teismas, nors ir nepriklausomas, vis dėlto savo veiksmuose yra vie-
šosios opinijos kontroliuojamas. Mat, vykstant teismo posėdžiams iš šalies
gali klausytis, kas nori, o ypač spaudos atstovai. Spauda gali aprašyti pa-
čius įvykius, teismo eigą, ten pasakomas kalbas, vertinti visus dalykus.

itas viešumas ir yra vienas iš korektivų prieš teismo subjektivumą ir gan
stipriai veikia teisėjų psichiką.

Kitas korektivas — advokatai. Advokatas, kaip ir teisėjas, yra teisių
žinovas, su byla taip pat susipažinęs, bet yra visai nepriklausomas, laisvas,
ir šituo požymiu iš esmės skiriasi nuo teisėjo. Advokatas gali drąsiai, ne-
sivaržydamas vykdomosios valdžios norais ar tendencijomis, nesivaržydamas
klausimo pastatymu teisme ar kuriais nors kitais sumetimais, pareikšti savo
nuomonę svarstomuoju klausimu, nušviesti dalyką iš visų pusių, įvertinti
tardytojo davinius ar prokuraturos daromas išvadas, liudininkų parodymus
ir tuo būdu įnešti atitaisymus paklaidų, kurios gali kilti dėliai kartais pasi-
taikomo sųbjektivaus dalykų nušvietimo ar įvertinimo iš teismo šono. Žinoma,
advokato psichikoje, taip pat gali būti nukrypimų, kaip teisėjų ar kurių kitų
žmonių psichikoje, bet advokato vaidmuo, ginti nuo kaltinimų, nušviečia
kitą dalykų pusę ii tuo būdu abipusiu nušvietimu, ginču daugiau išaiškėja
dalykai, šalinami subjektivumai, atsiskleidžia tiesa, bausmės pasiekia kaltinin-
kus ir įgyvendinama teisybė. Šitų tikslų ir siekia teismas, jiems kelią pa-
lengvina teismo psichologijos pagalba.

1929-XI-29, 5 S

Iš naujausios literaturos
Nauja filosofijos enciklopedija.

Labai rimta knygų leidimo firma C. Oldenbourg (Mūnchen u. Berlin)
nuo užpernai metų leidžia naują filosofijos veikalą: Handbuch der Philo-
sophie. Sis „Vadovėlis“ paskirstytas į keletą dalių, kurių kiekviena su-
darys nemažą tomą. Tuo tarpu leidžiama pirmosios penketas dalių, kurių
antroji, pavadinta „Natur, Geist, Gott“ jau yra išėjusi visa, sudarydama
642 pusl. tomą did.80. Suprantamas daiktas, kad tokius „vadovėlius“ rašyt
tai ne vieno ir ne dviejų žmonių darbas. Tuo tarpu numatytoms penketai
dalių (tomų) pakviesti rašo 24 filosofai. Tarp jų yra ir katalikų. Baigtąją
2-ją dalį (tomą) sudaro šių autorių šioki straipsniai Hermann Weyl,
Philosophie der Mathematik und Naturwissenschaft; Hans Driesch,
Metaphysik der Natur; Erich Rothacker, Logik und Systematik der
Geisteswissenschaft; Emil Wolif, Philosophie des Geistes; Erich Przy-
wara S. J. Religionsphilosophie katholischer Theologie; Emil Brunner
Religionsphilosophie protestantischer Theologie. Taigi, rašo moderniausi savo
sričių atstovai. — Kitas ketvertas dalių (tomų), kurios visos eina vienu
kartu, turi šiokius pavadinimus: I: Die Grunddisciplinen; III: Mensch
und Charakter; IV: Staat und Geschichte; V: Gedankenwelt
Asiens. Vėlesniam laikui numatyta VI: Orient und Okzident. Veika-
las eina sąsiuviniais (Lieferungen) po 4—6 lankus didumo. Visas veikalas
numatytas 200 lankų. Viso iki šiol išėję 26 sąsiuviniai (baigtam 2-jam tomui
tenka 8 sąs; viso šio tomo kaina 35 markės su apd.). Atskiro sąsiuvinio
kaina tarp 3 ir 5 markių. Er.D,

Ads | S Alčiųsta“ S amniėii

7
Nr. 1, Director: Kazys Pakštas, Ph. D Baltijos Respublikų Politinė
ji - Gaografija. Politinės geografijos problemos, nagrinėjamos“ eat gER į
Š Baltijos tautų likimą. ' Kaunas 1029, 180 pusl. 88 Kaina 10-lt,
Prof; Dr. FriėdrichB Mlicsich, Studien zu der Eakehitniksoj

- žisčhė Studien der Gsterreichischen: Leogeselischaft Nr. 30).

„Sind die Grundlagėn unserer Gotteserkenntnis erschūttert?
“Zum Kampfe Hesšeris gegen die Grundlagen und: erkenntnistheoretischen
+Voraussetzung des Kosmologischen Gottesbeweises, -Grundsžizliche Erėr-
terungen von Dr. Bernhard Franzelin S. J, 0.6. Universitits-Professor:

> Wien, „Mayer 6 C. 1929, -52 pusl. 80. (Vorirūge und Abhandlungen dėr -

£ Osterreichischien Leogesellschafi Nr. 35),

ž ESmebtą Philosophiae Aristotelico-Thomisticae, Auctore Jos.
iūred t, O. S. B, in Collegio S. Auselmi dė Urbe Philosophiae Professore
Volumėn I: Logica. -Philosophia Naturalis.“ XXIV-!-504 pusl Vol. I: Me-

„ taphysica. Ethica, aVaiaSe Editio guarta EmEndatų Lerūer a Euburgi ž

6 AS 1929,
AS Katalikų Veikimo Čėins eidami

iesos. Kelio“, "Kaunas

A Žvaiblags a KEBoUAL, Lietuvoje... Atsp. iš
- 1929, 10 pusl. 80,
223 Katalikų mokykla. Parašė A. Žv. Kaunas 1929, “24 in 167,

i Religijos mokslo laikraštis“
“+ Eina jau 7-sius metus. *
“ Leidžia Lkuvos Events Teologijos: Filosofijos Fakulteto

p “ Teologijos skyrius. .
i „Sukrai Šv. Kakintėro -Draugijos Centriniame Knygyne Kaune,

aunamas. Kauno if visuose ios Draugijos; „skyrių as a ieų

„alautinas ir šiaip“ visuose „knygynuose. *32 o
šž B RS šiol. yra išėję ir galima gauti: RH.
as Ž 41024 -mi vienerios knygos, kaina.12- i
ZL 41 1925 m dvejos „knygos, “kaina Ia
LAZ ži m.“ vienerios knygos, kaina 10 litų.
A 1027 m4dvejos Knygos, kaina“ 15 litų.

A PN IRL Eris 1028 m. dvėjos knygos, kaina 10: litų.
Na S 7 2928 i dvejos“ knygos; akaioa 20 litų:

"Būblicationos“ Instituti r Universitatis Lithuanao

= Vysk. Kazimieras Paltarokas, Kai Vaikino Centras ir

2 "des heiligen Augustinus. Wien, Mayer * C: 1920, 158 pusl, 80 (T heolo= +